Giedrė Navickienė fotografija susidomėjo dar paauglystėje. Impulsas tam susidomėjimui buvo internetas ir skaitmeninė fototechnika. Apie fotografiją, kaip apie pragyvenimo šaltinį, tada dar negalvota ir pasirinkta kita specialybė. Tačiau, jei žmogui lemta kurti – nuo likimo nepabėgsi. Jos nuomone, fotografas turi įžvelgti vidinį žmogaus santykį su realybe ir kitais žmonėmis. Kaip jai pavyksta net nepalankias fotografavimui oro sąlygas paversti sėkme, ji sutiko papasakoti portalo skaitytojams.”
Kuom svajojote būti užaugusi?
Tikslaus gyvenimo plano neturėjau, stengiausi mokytis visus dalykus kaip įmanoma geriau, o jau po egzaminų bus matyt, kokiu keliu galiu eiti. Tačiau paskutiniais mokslo metais supratau, kad širdžiai miela – menai, nes vietoj to, kad ruoščiausi istorijos, matematikos, lietuvių ar anglų egzaminams valandų valandas piešiau dailės egzamino darbą. Pasamonėje jau sukosi nedrąsios mintys, kad norėčiau kurti.
Kaip menai tapo jūsų pomėgiu?
Prieš daugiau nei 12 metų, atsiradus skaitmeniniams fotoaparatams, kartu su drauge fotografuodavomės, sugalvodavome aprangą, fotosesijos vietas, pasidarydavome šukuosenas, makiažą ir taip linksmai leisdavome laiką. O nuotraukas vertinimui keldavome į internetą (populiarius tuo metu saitus: www.point.lt, www.one.lt). Buvo be galo smagu sulaukti teigiamų komentarų, pagyrimų. Tačiau pagalvoti apie tai, kad šis žaidimas kada nors peraugs į rimtą fotografės darbą – niekuomet nedrįsau net pasvajoti.
Ar reikia drąsos pasiryžti būti tuo, kuo svajoji?
Labai svarbu įsivertinti visas galimybes ir neapriboti savęs, o rinktis iš daugiau galimybių. Pildydama paraišką studijuoti, rinkausi Šiaulių miesto švietimo įstaigas ir valstybės finansuojamas pozicijas, nuo statybos inžinerijos iki įmonių ir įstaigų administravimo. Į pastarąją specialybę ir pavydo įstoti, tad po 3 metų jau turėjau profesinio bakalauro diplomą ir puikią administratorės darbo vietą didelėje įmonėje. Tokią gyvenimo viziją turėjau: įgyti profesiją, rasti patinkantį darbą ir iki 25 metų sukurti šeimą, šį planą man pavyko labai sėkmingai įgyvendinti.
Ar nesigailite, kad jus „paėmė į nelaisvę“ fotografija ?
Po intensyvaus gyvenimo tempo, studijuojant, tuo pačiu metu, dirbant dviejuose darbuose, atėjo atokvėpio laikas, kuomet sukūriau šeimą ir laukėme dukrytės gimimo. Kartu su vyru nusprendėme, kad savo šeimos akimirkoms įamžinti norime turėti profesionaliam darbui tinkamą fotoaparatą. Nors minčių apie užsakomąsias fotosesijas daug neturėjau, tačiau, kai dukrytei buvo vos 3 mėnesiai, su vežimėliu kartu keliavome į fotosesijas, o vaiko pokaičio laiku mokiausi koreguoti nuotraukas.
Besąlyginis vyro palaikymas ir drąsinimas mane vedė pirmyn, o šios veiklos startas buvo idealus motinystės atostogų metu, kai laisvo laiko šiek tiek yra ir kartkartėmis norisi atitrūkti nuo namų rūpesčių. Susikūriau facebook paskyrą: Giedrės Navickienės fotografija, užklausimai kasdien vis dažnėjo, atsirado ne tik fotosesijos, bet ir švenčių įamžinimas, net VESTUVĖS. Pamenu tą dieną, kai fotografavau pirmąsias vestuves, jaudinausi labiau, nei per savąsias. Supratau, kad savarankiško mokymosi buvo per maža, trūko techninių įgūdžių, drąsos, tad įstojau mokytis fotografijos į Šiaulių Profesinio rengimo centrą, kuriame turėjau galimybę naudotis profesionalia studija, mokytis iš geriausių Šiaulių miesto fotografų. Supratau, kad noriu fotografuoti žmones ir jų gražiausias šventes.
Kas jums teikia įkvėpimo?
Kaskart gavusi užklausą dėl fotosesijos ar šventės įamžinimo, pradedu planuoti kokioje erdvėje fotografuosimės, kokius momentus būtinai turėsiu įamžinti, kaip režisiuosiu fotosesiją. Kiekvienam užsakovui norisi padaryti unikalių nuotraukų, sugalvoti, ką nors naujo. Kaskart norisi tobulėti ir džiaugtis savo darbu, tai man savaime suprantamas tikslas. Tiesa, fotosesijos metu labai svarbus tarpusavio ryšys tarp fotografo ir užsakovo, todėl iškart, sutikus žmones, stengiuosi bendrauti lyg su geriausiais draugais, kad visi jaustumėmės laisvai ir pasiektumėme patį geriausią rezultatą. O jei ir reikia „įkvėpti“, tai tik jaunikį, kuris visiškai nenori valandų valandas fotografuotis, tuomet jo dėmesį nukreipiu į nuotaką, į asistavimą jai ir kaip taisyklė, jaunikis nebenori atsitraukti nuo savo nuostabios žmonos.
Kaip manote ko trūksta šių dienų Lietuvos menui?
Šiandienos menas labai greitas. Greitai keičiasi tendencijos, todėl nuolat reikia tobulėti, domėtis. Nemanau, kad menui ko nors trūksta, jį tik reikia mokėti priimti, matyti. Labai džiaugiuosi, kad Šiaulių miestas vis atsinaujina, gatvės įgauna daugiau spalvų, įdomių erdvių, kurias galiu panaudoti kaip puikų foną nuotraukoms.
Jūsų veikla mene –sėkmė ar juodas darbas?
Kiekvienas darbas, kuriam skiriame daug laiko tampa sėkmingu. Tiek, kiek pastangų įdedu, tokį galutinį rezultatą ir gaunu. Žinoma, jeigu fotosesijos viduryje užklumpa lietus tai sėkme nepavadinsi, bet iš kiekvienos situacijos galima rasti išeitį, taip ir gimė vienas geriausių mano 2018 metų kadras, kai prapliupus lietui teko slėptis po stogu: susiglaudę jaunieji, lietaus lašai fone ir jų tylos akimirka – idealus kadras.
Kaip pamilti meną?
Menas – žodis kuriame telpa labai daug, juk yra daugybė skirtingų meno rūšių, sričių. Tik reikia atrasti tai, kas patinka, lankytis parodose, koncertuose, teatruose. Man menas – matyti ir užfiksuoti tai kas jautru ir paliečia širdį. Pamatyti patį geriausią vaizdą išorėje ir viduje, nes kiekvienas apkabinimas, žvilgsnis parodo vidinį žmonių tarpusavio santykį.
Savęs ieškojimas prasideda nuo?
Rasti tai, kas suteikia džiaugsmo, kuo užsiimti įdomu reikia bandant. Skiriant laiko savęs pažinimui, pagalvojimui kas domina, kuo norisi užsiimti. Atsigręžti į praeitį ir prisiminti kas ankščiau sekėsi gerai, ar kuo domėjaisi. Aš nuo vaikystės mėgau piešti, tam tikra prasme dabar irgi piešiu, koreguodama nuotraukas.
Jei kas jūsų paklaustų, kas esate – kaip save pristatytumėte?
24 valandas per parą esu Elingos mama, Aurimo žmona, darbo dienomis administratorė ir savaitgaliais fotografė.
Koks jūsų santykis su savanoryste?
Per savo keturių metų patirtį galiu pasidžiaugti, kad kartais sulaukiu pasiūlymų savanoriauti. Esu įamžinusi kelis Šiaulių apskrities televizijos renginius bei sudalyvavau Šiaulių rajono Rėkyvos Savarankiško gyvenimo namų gyventojų dienoje, įamžindama juos.
