Kai esi pažymėtas ženklu – ne toks, kaip visi – būna sunku ir skaudu. Tačiau vieną gražią dieną suvoki – jog tai – tavo pranašumas ir lemtis skiria ypatingą dovaną. Tokia patirtimi su Socialinių rašinių skaitytojais dalinasi dvidešimtmetė, ypatingų gabumų fotografijos menui turinti mergina.
Gabija Krivickaitė susidomėjo fotografija dar būdama Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos IV klasės moksleivė. Ten ji mokėsi Dailės skyriuje ir papildomai lankė fotografijos užsiėmimus.
Sėkmė konkurse paskatino labiau gilintis į fotografijos subtilybes. Šis užsiėmimas jai buvo ne tik saviraiška, bet ir atrama paauglės, kuri sunkiai pritapo prie bendraamžių, gyvenime. Save ji apibūdina, kaip išsiskirti iš pilkos minios nebijančią merginą Ji atkakliai gina savo nuomonę, fotografuodama randa vidinę ramybę, nors rusvaplaukiams būdingas temperamentas ramybės nežada.Aktyvi skautė bei visuomenininkė Gabija Krivickaitė intriguoja nuoširdumu.
Gabija, jei jūsų paklaustų – kas jūs esate. Kaip save pristatytumėte?
Sunkus klausimas… Turbūt save pristatyčiau kaip nieko nebijančią merginą. Nes ko niekada nebijojau, tai svajoti, sakyti savo nuomonę ir būti kitokia. Iš tiesų, dėl šio dalyko, kad nebijau būti kitokia, tai manęs daug kas nemėgsta, nes nebijau pasakyti, ką galvoju, būti ryškia ir savimi pasitikinti. Be galo mėgstu dėmesį, manau tai gali išduoti ir mano ryški oranžinė plaukų spalva. Tiesa sakant jau vaikystėje supratau, kad esu kitokia, kad kartais tiesiog negaliu patylėti, draugų neturėjau. Vaikystėje mano plaukų spalva buvo nei šviesi, nei tamsi, tiesiog rusvoka pelenų spalva. Bet mano bendraamžiams ji atrodė neįprasta, jai apibūdinti vartojo įžeidų žodį – ryža. Taigi, vaikystėje patyriau patyčias dėl plaukų spalvos ( Neslėpsiu – buvo sunku, nes nepritapau prie kitų. Dabar tai tiesiog juokinga), tad mėginau nuo savęs pabėgti ir persidažiau plaukus šviesiai, tapau blondine. Tačiau nesijaučiau savimi. Metams bėgant, vis labiau norėjau išsiskirti iš aplinkinių, nebūti ta pilka pelė, pasislėpusi minioje, taigi, persidažiau plaukus oranžine spalva, iš to ir gimė pavadinimas – RYŽA PHOTO. Tai man primena, kad reikia save priimti tokią, kokia esi ir ,jei jau lemta išsiskirti iš minios, tai kuo gražiau ir ryškiau.
Kaip pajutai įkvėpimą tapti fotografe?
Oj… Buvo visko. Sunku net pasakyti, nuo ko tai prasidėjo. Tiesa pasakius, mane fotografija domino nuo vaikystės, įdomiai atrodydavo, kaip fotografai dirba savo darbą, kaip jie padaro tokias nuotraukas, bet vis kažkaip trūko laiko ir nelabai gilinausi, kaip į rimtą užsiėmimą, O juk vaikystėje dažniausiai norai keisdavosi – vieną dieną nutari būti dizainerė, kitą jau kirpėja, trečią dieną virėja. Bet fotografija į mano gyvenimą vis sugrįždavo, tai fotoaparatą draugų norėjau išbandyti, tai telefonu netyčia gerą kadrą pagaudavau ir pati net nustebdavau. Galiausiai supratau, kad fotografuoti noriu IV gimnazijos klasėje. Mokiausi Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje dailės specialybę ir, būdama dvyliktokė, pasirinkau papildomai studijuoti fotografiją. Dalyvavau pirmame konkurse. Konkurso tema- Šiaulių Talkšos ežero – Salduvės kalno fotografijos. Tikslaus konkurso pavadinimo jau tikrai neatsiminsiu. Tad šiame konkurse su savo fotografija laimėjau 2-ą vietą.
Tuo metu supratau, kad galiu daugiau. Galutinis apsisprendimas dėl fotografijos buvo, kai laikiau fotografijos egzaminą. Fotografavau sporto tema, įamžinau bėgiką.. Ar įsivaizduojat fotografą, kuris ,nei karto nefotografavęs žmonių, pasirenka fotografuoti greitai judanti žmogų? Aš neįsivaizduoju… Bet aš nemėgstu sau nusistatyti ribų tarp to, ką galiu ir ko negaliu. Taigi, aš paruošiau egzamino nuotraukas ir gavau aukščiausią įvertinimą. Tai ir padėjo apsispręsti, kad noriu tapti fotografe.
Ar fotografija tapo tuo, kas geriausia Tavo gyvenime?
Manau, kad šiuo metu taip. Nors, kad ir ko besiimčiau, tikiu, kad man viskas pavyktų. Dar, prieš apsisprendžiant tapti fotografe, mano svajonė buvo įstoti mokytis į Lietuvos karo akademiją. Kai pagalvoju, juk tai tokie skirtingi dalykai… Menas ir tikslumas, strategija… Nors kaip ir minėjau, jei būčiau įstojusi, man ir ten puikiai sektųsi. Šiuo metu esu apsisprendusi likti prie šios veiklos – fotografijos. Man tai suteikia labai daug laimės, kai pagauni momentą ir supranti, kad tai nufotografavai tu, o ne kas kitas. Suteikia begalinės laimės, kai nusiunti nuotraukas klientui, o jis parašo atsiliepimą, kad patiko mano darbai ir dar kartą padėkoja. Kai fotografuoju, jaučiu, kad ilsiuosi, o ne dirbu. Fotografija man kaip poilsis, vidinė ramybė.
Kaip norėtumėte padrąsinti kitus, turinčius meno kibirkštėlę širdyje?
Visų pirma, reikia nebijoti. Jei tarkim matai, kaip kas nors dainuoja ir tu tiesiog spirgi iš noro daryti tą patį ir žinai, kad pavyktų – PIRMYN! Jei Tave tiesiog užplūsta adrenalinas, kai matai bėgantį bėgiką varžybose, tai eik į treniruotes ir po daug pastangų taip pat bėgsi varžybose. Ne šiaip bėgsi, bet būsi nugalėtojas. Jei nori kažką veikti, kas tau teikia daug džiaugsmo, taip ir daryk. Jei nori tapti aktoriumi, o ant tavęs rėkia reikalaudami, kad eitum mokytis ekonomiką- velniop juos! Tapk aktoriumi, apie kurį kalbės tik gerai ir kvies į filmavimus. Jei tau patinka tai ką darai, o kiti sako, kad pažvelk į realybę ir nustok svajoti, tai neklausyk jų! Susikurk pats savo realybę, nes tik tu žinai, kokia ji. Niekas nemato to, ką matai tu, niekas nejaučia to, ką jauti tik tu. Jei tai yra tavo pašaukimas, tavo tikslas gyvenime, tai neklausyk nieko, kas tave grąžintų atgal. Atsistok ir eik be baimės siekti savo tikslo, o ką sakys kiti, tai bus tik pavydas, nes patys bijo svajoti daugiau.
Kodėl įdomu būti fotografe, kai aplinkui tokia pasiūla savęs atradimo variantų?
Fotografija iš tiesų labai įdomus mokslas. Daug kam atrodo, kad tai tik mygtuko paspaudimas ir už tai mes imam didelę pinigų sumą. Visų pirma tai- ne tik mygtuko paspaudimas. Tai- daug žinių reikalaujantis darbas. Reikia žinoti nustatymus, išmanyti savo darbą, pradedant nuo to ,kokiomis sąlygomis reikės fotografuoti, kiek šviesos turi būti nuotraukose, kaip tinkamai pagauti tinkamą momentą. O ką kalbėti, kai reikia atrinkti nuotraukas.. Ypač kalbant apie vestuves. Visada nusistatau, kokį nuotraukų skaičių reikia pateikti jauniesiems, o blogiausia būna tada, kai pagauni momentą, o jis ne visai tobulas, tada vis mažėja nuotraukų skaičius. Prasideda nuotraukų retušavimas, kai kurias nuotraukas gelbėji, nes matai, kad tai tikrai gera nuotrauka. Ir tai yra be galo įdomu, pasižiūri nuotraukas prieš ir po retušavimo ir pats nustembi. Įdomiausias dalykas fotografijoje yra tai, kad kažką matai, ko kiti nemato. Padarai nuotrauką ir tik, po kažkiek laiko supranti, kad tai padarei būtent tu.
Kaip išgauti geriausią savo nuotrauką?
Tiesa pasakius, kai manęs buvo paprašyta atsiųsti savo 8 fotografijas, man buvo labai sunku išrinkti. Tiek daug visko norisi parodyti, bet kartu ir žinai, kad viskas sukelta į facebook puslapį RYŽA PHOTO. Galiu patarti tik tiek – geriausią savo nuotrauką išgausi tuomet, kai pamatysi tai, ko nemato kiti. Pamatysi kažką paprasto, bet neįtikėtino. Pavyzdžiui aš turiu savo dvi mėgstamas nuotraukas, augalas su pūkeliais ir bokštas fotografuotas apverstu vaizdu. Atrodo, kad tik augalėlis , bet kai prieini, pamatai, kad tai labai trapu ir jauku. O kai fotografavau bokštą, visi žvalgėsi aplinkui, apžiūrėdami laukus, tuo tarpu aš pažiūrėjau į apačią ir pamačiau gražų architektūrinį fragmentą.
Kaip manote, kaip tinkamai savęs ieškoti, kad nepasiklystumėte?
Manau, kad reikia išbandyti viską ,kas tik traukia. Dailę, muziką, fotografiją, šokį, sportą ar dar ką nors. Kuo daugiau išbandysi gyvenime, tuo bus paprasčiau apsispręsti. O jei kas sako, kad vis tiek greit mesi kokį nors būrelį, neklausyk ir išbandyk. Niekas už tave geriau nežinos ,ko nori iš gyvenimo, tik tu pats.
Jūsų sėkmės istorija prasidėjo nuo…?
Mano sėkmės istorija dar tik prasideda. Man šiuo metu yra 20 metų, o planų turiu labai daug. Per kelis metus planuoju išleisti fotoalbumą, bet ne šiaip fotoalbumą, o darbo kalendorių su savo fotografijomis, kad mano fotografijos įkvėptų kuo daugiau žmonių. Kol kas dirbu, atlikdama individualius užsakymus. Ateityje turėsiu ir savo parodą. O po kokių 5-10 metų galėsiu atsakyti, būtent, nuo ko prasidėjo mano sėkmės istorija, nes tikiu, kad mano meilė fotografijai padės man tapti ne tik laimingai lyg laimėjusiai kelionę iki mėnulio ir atgal, o ir be galo sėkmingai.
Kaip tapti sėkmingu žmogumi?
Visų pirma, turi mylėti tai, ką darai. Daryk tai ne dėl pinigų, ne dėl to, kad būtum populiarus, o daryk tai dėl to, jog tau tai patinka ir tau tai sekasi. O sėkmė ateis pati, savaime. Neskubink įvykių, nes viskas ateina savaime. O jei dar neatradai savęs, tai žinok – tavo pašaukimas yra kažkur ateityje, kurį tu sutiksi ir suprasi, kad tai yra skirta būtent Tau. Kitas patarimas – skaitykite knygas. Semkitės iš jų idėjų. Visiems skaitytojams noriu palinkėti atrasti savo pašaukimą, kuris teiks jiems begalinės laimės.
