Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena minima kasmet gegužės 7 d. Ji primena rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – (kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis).
Spaudos draudimo laikotarpiu knygos buvo spausdinamos ir platinamos, žmonės rizikavo tiek už platinimą, tiek už skaitymą būti įkalinti ar ištremti, tačiau knygos plito. Knygų platinimas priminė kontrabandą, tačiau toje veikloje dalyvavo bažnyčia. Tos epochos leidiniai išsaugoti iki mūsų laikų. Taigi, unikalus tautų istorijoje su knyga, spauda, kultūra susijęs nelegalus knygų gabenimas per sieną ir jų platinimas.
Savitas pasipriešinimo prieš spaudos draudimą reiškinys buvo kontrafakcija. Lietuviškos kontrafakcinės knygos masiškai paplito spaudos draudimo laikotarpiu – 1864-1904 metais. Tuo laiku, sąmoningai nurodant netikrus knygos išleidimo duomenis, buvo stengiamasi apsaugoti nuo persekiojimų jos platintojus ir skaitytojus. Dažniausiai buvo rašomi metai iki spaudos uždraudimo – 1863 m., 1864 m. Gausu knygų, datuojamų 1879 metais. Išspausdinimo vieta dažniausiai nurodoma Vilnius, pasitaiko ir kitų vietų – Kaunas, Peterburgas.
Pirmuoju spaudos draudimo dešimtmečiu kontrafakcijas stimuliavo caro administracijos leidimas Vilniaus spaustuvininkams išparduoti iki spaudos draudimo išleistas ir cenzūros neuždraustas religines bei mokslines knygas. Viena iš tokių spaustuvių buvo J. Zavadskio, kurioje iki 1864 metų buvo spausdinama daug lietuviškų leidinių. Prisidengiant neišplatintais leidiniais, buvo spausdinamos naujos knygos, jų metrikose nurodant ankstesnius metus ir spaustuvę. Situaciją pagerino tai, kad 1879 metais J. Zavadzkis gavo rusų valdžios leidimą išspausdinti porą lietuviškų maldaknygių lotyniškomis raidėmis. Mažosios Lietuvos spaustuvininkai pasinaudojo tuo ir gausiai išleido kontrafakcinių leidinių. Būtent Mažoji Lietuva dėl palankios geografinės padėties, senų lietuviškų knygų leidimo tradicijų tapo kontrafakcinių knygų leidybos centru. Aktyviausi lietuviškų knygų leidėjai buvo vyskupas M. Valančius, kunigai M. Sederavičius, A. Vytartas, pasaulietis S. Kušeliauskas.
Carinė valdžia lietuviškas kontrafakcijas atpažino tik po 10 spaudos uždraudimo metų. 1880 metais balandžio 6 dieną vidaus reikalų ministras Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos vardu Vilniaus generalgubernatoriui įsakė sustiprinti knygų prekybos priežiūrą, atkreipti dėmesį į lietuviškų leidinių kontrafakcijas, kurias galima esą pažinti iš naujumo arba klaidų, padarytų cenzūros aprobatos formulėje. Tačiau šis faktas nesustabdė lietuviškų knygų kontrafakcijos. Per visą spaudos draudimo laikotarpį buvo išspausdinta daugiau negu 800 pavadinimų kontrafakcinių knygų ir brošiūrų.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus spaudinių rinkinio sudedamoji dalis yra kontrafakciniai leidiniai iš lietuviškos spaudos draudimo laikotarpio. (LEIDINIAI)
Spaudos draudimo laikotarpiu autoriai nenorėjo būti žinomi, tačiau lietuvių spaudos istorija, knygotyra siekia, kad drąsios asmenybės nebūtų užmirštos.
Todėl LNB Bibliografijos ir knygotyros centras visą dešimtmetį rengė, kruopščiai rinkdami faktus, siekdamas kuo išsamiau atskleisti ir pateikti visuomenei lietuviškoje spaudoje vartotus slapyvardžius. Pagal šį projektą rengiama kompiuterinė duomenų bazė ir jos pagrindu bus išleistas baigiamasis dvitomis leidinys Lietuviškųjų slapyvardžių sąvadas, kuriame sukaupta per 30 000 slapyvardžių. Mūsų tautos istorijos specifika – svetimtaučių priespauda, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, politinis teroras – lėmė ypač didelį spausdinto žodžio anonimiškumą bei slapyvardžių gausą. Tas pats asmuo turėjo kelis slapyvardžius, kad atrodytų, jog spaudosbaruose dirba daugiau žmonių.
1864 -1904 m. buvo kovojama dėl lietuviško rašto, spaudos, knygos išlikimo. Okupacijos metais, politiniais sumetimais spauda teikianti informaciją, ugdanti mąstymą kovojo su spauda, nukreipta daryti įtaką, platinti mąstymo stereotipus. Kartais tiesa prabildavo Ezopo kalba.
Dabar informacija ir įtaka kovoja rinkos vertybinių orientacijų laiminama. Kita bėda – apatija spaudai. Knygnešystė nurimo, gero turinio spauda nėra pigi. Nusipiginusi – neįdomi. Bet tai amžinosios problemos.
Pagerbdami knygnešystės laikų drąsius žmones, jų sąmoningumą, turėtume atsakingiau kurti tekstus ir būdami skaitytojais labiau branginti kūrybą ir mokytis skirti pelus nuo grūdų.