2018 m. kartu skaitėme ciklo „Istorijos girdėtos keliaujant” pasakojimus. Tame cikle bandžiau pateikti spalvingą mūsų visuomenės žmonių rūpesčių, džiaugsmų, nuotaikų panoramą. Šiais metais jūsų dėmesiui drįstu pasiūlyti pasakojimų pluoštą „Iš ciklo – Įkvepiančios istorijos iš širdies į širdį“.
Anot popiežiaus Pranciškaus, „Dabar didžioji dalis visuomenės gyvena lyg užmigdę savo širdis visiška nejautra kitam“ Deja, tai liūdna tiesa. Jei gyventume atviromis širdimis neįmanoma būtų suktis konkurencijos dėl išlikimo darbe šiuolaikiniuose verpetuose, nusigręžti nuo verkiančio vaiko ir nuskubėti į lėktuvą vežantį svetur „ aukso vilnos ieškoti”, pasijusti visiškoje neviltyje, kai negali nupirkti sunkia liga sergančiam artimam žmogui brangių vaistų, žiūrėti į depresijos kupinas draugo, kurio šeima daug ko atsisakė, kad jis gautų išsilavinimą, linkėjo jam gero gyvenimo, o po penkiolikos metų magistro diplomas virto naivius šeimos lūkesčius primenančiu bedarbio suvenyru. Kasdien po darbo skubi pereiti per kiemą, įeiti į laiptinę, atsirakinti duris ir už jų pasislėpti nuo viso pasaulio, nes nenori išgirsti kokios nors piktos replikos ar įsitraukti į pokalbį apie kylančias kainas.
Turime daug civilizacijos patogumų, gėrybių už skolintus pinigus, pykstame ant skolintojo už jo įkyrumą, vadiname isteriku ( Aušina burną, užuot taip pat pasiskolinęs iš kito naivuolio.) Tik deformuotos, nuo nejautros sudiržusios širdys nebemoka džiaugtis, nebematome rytais kolegų šypsenos, nebegirdime draugiško sveikas, bičiuli. Nelinksma, brolau – ar ne?
ANTAZAVĖS VAIKAI
Vienos vasaros rytą bandžiau rasti kokį nors sudominti mane galintį straipsnį, bet minčių spiečius krypo kitur. Įsivaizdavau, kaip smagu būtų išvykti iš miesto į kokią jaunimo stovyklą toli nuo civilizacijos pilkumos.
Atsiverčiau skelbimų lapą. Vienas skelbimas mane sudomino: Vaikų namų auklėtinių stovyklai reikėjo savanorio vadovo. Pasiskambinau, pasiteiravau. Savanorio paslaugos dar buvo reikalingos. Žinoma Antazavė (taip vadinosi vietovė) ne Balis, vaikų stovykla – ne jaunimo stovykla, bet tai buvo šiokia tokia galimybė ištrūkti iš miesto į gamtą.
Kelionė
Sužinojau, jog stovykla Zarasų rajone. Taigi, vykdamas iš Klaipėdos į Antazavę turėjau pervažiuoti per visą Lietuvą ir kelionės trukmė autobusu – devynios valandos. Noras leistis į nuotykį buvo stipresnis nei būsimų kelionės nepatogumų autobuse baimė.
Po tvankios ir varginančios 9 valandų kelionės šiaip ne taip atvykau į Antazavę ir tikėjausi, kad mane sutiks didelis būrys vaikų… Deja, teko nusivilti, kai pamačiau, jog stotelėje manęs laukė tik keli vaikai, kurie nerodė jokio didelio noro bendrauti. Tik vėliau sužinojau, jog gyvenime dažnai nuviliami vaikai neskuba atsiverti, rodyti nuoširdumo, nes, jie anksti įsitikina, kad viltys, jog kažkam taps artimi dažnai žlunga.
Pirmas susitikimas, pirmos emocijos ir štai aš jau vaikų namuose. O čia pasitinka toks didelis vaikų būrys , kad pasidaro aišku, jog nuobodžiauti neteks. O ir nebuvo nuobodžiauti kada: paaiškėjo, kad ši įstaiga visas dvi savaites savanoriui su viena auklėtoja patiki kone 150 vaikų .
Vasara pasitaikė labai karšta. Vaikai ėmė prašyti iškylos prie ežero. Mano nuostabai auklėtoja nutarė, kad su tokiu būriu prie ežero teks keliauti man vienam. Vaikams, augantiems uždaroje bendruomenėje, iškyla su auklėtoja būtų netekusi romantikos, visai, kas kita su iš toli atvykusiu savanoriu. Todėl pedagogei reikėjo drąsos taip pasitikėti vaikais, bet jie jos neapvylė. Man ir anksčiau buvo tekę talkininkauti, organizuojant renginius vaikams. Tačiau tai buvo nerūpestingi lepūnėliai, įpratę būti saugomi ir galintys sukelti tikrą chaosą, jei tik minutėlei liauniesi nertis iš kailio, kad sutelkti jų dėmesį ir nė trumpam laikui nepalikti be veiklos. Čia buvo vaikai, ruošiami gyventi be šimto auklių, patys, sugebantys ir kažkuo užsiimti ir mažesnį likimo brolį pagloboti. Vaikų santykiai buvo nugludinti, suderinti. Todėl nebuvo lenktyniavimo dėl dėmesio, pasitelkiant akiplėšiškumą. Prie ežero daug kalbėjomės, nes vaikus domino ir pajūris ir miestas iš kurio atvykau, norėjo pasipasakoti apie save, savo vaikiškas svajones. Viskas vyko ramiai, natūraliai. Vyresnieji išliko santūresni, labiau solidarūs su bendraamžiais, mažieji nuoširdesni.
Šeima, kurioje 150 vaikų
Pastebėjau, jog gyvenimas išmoko tuos vaikus vienas kitą paguosti, rūpintis vieni kitais, svetimą skausmą jausti, kaip savo, įsivaizduoti save vienokioje ar kitokioje skaudžioje situacijoje. Vaikai sulaukia ir lankytojų. Juos labai skaudina trumpi formalūs visuomenininkų „užbėgimai“ dėl ataskaitos, tėvų vizitai, kai kažkas ima griežtai priminti tėviškas pareigas ar kažkaip nubudusi akimirkai ar kitai sąžinė.
Per visas dvi savaitės teko miegoti kone tik po kelias valandas, mat, vaikai būna išsiilgę ne vien pramogų jie trokšta paprasčiausio jiems skirto laiko ir tylėjimo kartu, su neskubančiu nuo jų pabėgti žmogumi.
Pasiruošimas valgymui priminė gerai surepetuotą, suderintą ritualą. Visi žinojo savo užduotis, jokių ginčų, viskas atliekama įgudusiais judesiais. Šeimose vaikai išsisukinėja nuo kažkokių patiekalų, manipuliuoja tėvais, norėdami išgauti dovanų arba užmiršta laiku pareiti namo. Čia tokių įpročių nėra. Didesni vaikai sugeba mažesniaisiais pasirūpinti ir prie stalo, paraginti, kad nesvajotų prie lėkštės, niekas neliktų alkanas.
Solidarumas
Stebėjausi tų vaikų solidarumu. Ne kiekvienoje šeimoje brolis ar sesė pastebi, kad jaunėlio batų raišteliai prastai surišti kojinė nusmukusi, saga ne taip susegta. O Antazavės globos namuose pagalba dygte – išdygdavo. Rūpestingos mamos įgudusiais judesiais akimirksniu viskas sutvarkoma.
Dvi sutartos savanoriavimo savaitės pralėkė greitai, atsirado darbų mano šeimos versle. Mane pakeitė kiti savanoriai.
Paprastai į vaikų kolektyvus kviečia žmones, kad jie ko nors išmokytų ar taptų vaikams pavyzdžiu. Ta stovykla man suteikė vaikų pažinimo pamokų, kurių aš niekada neužmiršiu.
Siekis įkalinti vaikystėje
Kiekvienam vaikui poreikis augti šeimoje yra įgimtas, būtinas jo laimei. Tačiau mes suaugusieji verčiame juos savo žaislais, menkai vertiname gebėjimus prisitaikyti pasaulyje , trukdome jiems atsiskleisti. Tikrai nerimtai atrodo diskusijos, kad reikia vaikui auklės iki pat paauglystės, jog jis negali gyventi tokiuose namuose, kur ant stalo yra nenuvalytas vienas kitas trupinys ir akis išplėtę saugome, saugome, saugome… kol devynių auklių nuglobotą tenka palydėti tarnauti armijoje…
Ciniška teigti, kad globos namų ugdytiniai gali būti laimingesni už tuos, kurie auga savo šeimose, tačiau gyvenimas margas… Jie bent jau nėra įkalinti vaikystėje ir jiems netrukdoma įgyti gyvenimui reikalingų įgūdžių.
Kelionė namo
Visą kelią atgal, visas devynias valandas širdį spaudė liūdesys, jaučiausi lyg atplėštas nuo brangios, mylinčios ir labai artimos šeimos.
