Šunų laikymą reglamentuoja įstatymai, savivaldybių taisyklės, kuriamos daugiabučio namo ar kaimo bendrijos taisyklės. Viešojoje erdvėje kalbame apie šuns lojimo reguliavimą. Tam, kad nei šunys, nei jų šeimininkai nepažeistų visų šių reikalavimų teks ne vieną valandą skaityti, gilintis, mokytis mintinai visus tuos svarius dokumentus. Deja, šunį reikia maitinti ir vedžioti. Todėl dalį šių šunų laikymo standartų turėtų skaityti patys šunys. Taigi, reikia dar vieno teisinio dokumento dėl visuotinio šunų raštingumo mokymo.
Gyvename ne vakuume. Todėl nori ar nenori tenka girdėti įvairius garsus: kažkam nesiseka užvesti automobilio, kažkas mėgsta smagiai trinktelėti įėjimo į daugiabutį šarvo duris, remonto darbų garsai, rodos, plėšyte – plėšo ausų būgnelius.
Kaime ne valso garsus skleidžia žoliapjovės, modernūs pjūklai, kita technika. Taigi, žmonės gyvena bendruomenėmis, vienas kitam trukdo garsais, kvapais, polinkiu netvarkingai elgtis. Kita vertus, ženklai, kad žmogus gyvena šalia kitų žmonių teikia saugumo jausmą. Nuošaliose sodybose gyvenantys žmonės slegiančios tylos pojūtį lengvina, leisdami muziką. Tiesa, mūsų dienomis egzistuoja daug garsą izoliuojančių priemonių ir įrengimų. Jei nori pasijusti vieninteliu žemės žmogumi po Armagedono – gali įsigyti ausines.
Žmogaus reakcija į garsą priklauso nuo nuostatų ir žmogaus sveikatos stovio. Kaimynai nesibara dėl automobilių garsų, butų remonto, įrangos triukšmo mieste. Bet visai kas kita, jei amteli šuo.
Kaime paukščių čiulbėjimas, šunų lojimas, karvės mūkimas žemės ūkio technikos burzgimas – natūralūs garsai. Dar niekas nesikreipė į atitinkamas organizacijas dėl varnos, šarkos, genio sutramdymo. Gal ir varniniai paukščiai sulauks rimtų sankcijų, bet tiek dėmesio kiek vargšai Sargis ir Margis jos negali tikėtis.
Švenčių metu ilgai tęsiasi televizijos programos, vėlai ima pykšėti fejerverkai. Niekas nemiega. Ar kas atsitiktų, kad nuskambėtų gatvėje daina? Deja, dainas išvijome iš savo buities ir nebejaučiame šventinės dvasios. Populiari daina „Nebe linksma mūsų kaime“ virpina tik vyresniosios kartos širdies stygas. Pasižiūrim, pasiklausom atlikėjų, stipriai sučiaupiame lūpas, prikaustome prie grindų kojas: nei šokio, nei dainos – esame padorūs.
Dabar bandome sukaustyti gamtą. Daugybė šunų bus užmigdyta arba patyliukais bus išmesti nuošalesnėse vietovėse. Baudos pagyvenusiems žmonėms dar labiau nuskurdins senolių stalą. Tai bus tikras smūgis vienišiems senukams. Kažkam atrodo, kad vieniša senatvė dėl artimųjų emigracijos jiems nepakankamas išbandymas. Seni žmonės nesijaučia saugūs, neturi techninių priemonių, kurios padėtų, jutimams susilpnėjus. Šunelis parodo blogą klausą turintiems žmonėms, kad skamba telefonas ar durų skambutis, būna silpnaregių vedlys. Gyvas padaras namuose sušvelnina vienatvę, padidina saugumo jausmą. Tad, kas sąžiningiau – susitaikyti su gyvenimo bendruomenėje nepatogumais, ar įskaudinti, sugniuždyti, sužlugdyti šalia gyvenantį žmogų ir pražudyti gyvūną? Nurodymų, kaip laikyti gyvūną tikrai pakanka.
Žmogus gyvenantis aktyvų, laimingą gyvenimą nėra dirglus. Vakare pasivaikščiojęs ar pabėgiojęs po parką, sveikuolis nekovoja nei su garsais, nei su nemiga. Laimingoje šeimoje netrūksta geros nuotaikos. Jaudrus, irzlus, priekabus žmogus tampa dėl nedarbo, skolų, per didelio darbo krūvio, socialinių ryšių trūkumo, netikrumo dėl ateities, prastos savivertės, vitaminų trūkumo. Tokie žmonės netaptų laimingesni net, sunaikinus visus pasaulio šunis, paukščius ir gal būt net ištrėmus kaimynus. Dabar juos dėl medicininių problemų erzina šunys, rytoj medžiai, vėjas, jūros ošimas, poryt praeivių žingsniai. Šunis įmanoma užmigdyti, medžius iškirsti, praeivius išvaikyti. O kaip bus su jūra, lietaus lašų barbenimu, vėju?
Gal taisyklėmis nereikėtų gaudyti vėjų, suteikti progų ieškoti komforto kito kaimyno sąskaita. Nes vos ne kiekvieno žingsnio reguliavimas tampa sunkia, kaustančia našta.