Mykolinės katalikams reikšminga, senas tradicijas turinti šventė. Ji buvo švenčiama po bulviakasio, t. y. jau nuėmus derlių ir sulaukus dagos – sudygusių naujojo derliaus javų. Šventės artėjimas buvo jaučiamas talkų metu. Tradiciniai šventės elementai – atlaidai, mugės, šokiai. Rietave šią šventę populiarino Mykolas Oginskis.
Ji buvo švenčiama visą savaitę, atvykdavo daug svečių, parkas buvo atveriamas paprastiems miestelėnams. Šiuolaikinėse šventėse dalyvauja vietinės ir kaimyninių savivaldybių valdžios atstovai, Lietuvos Respublikos Seimo nariai, garbingi svečiai iš užsienio, kraštiečiai. Šiemet kultūros darbuotojai bandė suderinti kalendorinės šventės tradicijas, miesto 765 metų jubiliejaus paminėjimą ir renginius Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Tai – sudėtingas uždavinys. Todėl šventės dalyviai pamatė savitų sprendimų.
Nuo pat ryto akį viliojo mugės prekiautojų palapinės. Šiemet prekiautojai daug dėmesio skyrė dekoracijoms prie savo palapinių. Tai įvairios kompozicijos iš šių metų derliaus augalų. Vyravo bulviakasio tema. Šiemet be dėmesio neliko vaikai. Jų pramogomis taip pat – pasirūpinta. Todėl atsirado viltis, kad, gal būt, atsiras didžiuliame parke ar kitoje erdvėje kampelis vaikų žaidimams ore ne tik per šventes.
Rugsėjo 28 dieną oficialioji dalis prasidėjo vidurdienį. Po įžanginio žodžio nuskambėjo Afrikos būgnelių muzika, kuri labai patiko publikai.
O tada šventės dalyviai buvo pakviesti sugiedoti Lietuvos himną.
Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis pasveikino savivaldybės gyventojus su švente. Daug gražių žodžių pasakė garbingi svečiai. Įdomu tai, kad savo dėmesį ir laiką Rietavo savivaldybės žmonėms skyrė pats LR Seimo pirmininkas V. Pranskietis. Jis savo kalboje priminė popiežiaus Pranciškaus žmonių bendrystės idėjas.
Taip, šiai šventei pradžią suteikė žmonių bendruomeniškumas, talkos, tarpusavio parama, bendra malda, bendra viltis sulaukti ir kitų derlingų metų. Oginskių dvaro tradicijų metu taip pat buvo atsigręžiama ir į „mažąjį žmogų.“
Ar bendrystės tradicijos išlaikytos iki mūsų laikų? Šventėje būta tam tikrų kontrastų. Šventė – skirta valstybės atkūrimo šimtmečiui. Joje turėjo būti kažkoks akcentas, susijęs su šiuo jubiliejumi. Prasminga, kai jubiliejui paskiriami kažkokie darbai, meno kūriniai, aiškinantys, primenantys visuomenės raidą iki jubiliejaus. Bet ar tik nepradėta žaisti skaičiumi šimtas. Gražus reginys šimto vaikų su valstybės vėliavos spalvų balionėliais eisena. Gražu į orą kylantys balionėliai, bet tai ir savitas pedagoginis eksperimentas. Ar nepasijuto kiti mokiniai nekviesti į šventę?
Būta ir išvarymo iš šventės. Moteris, tvarkingai gyvenanti, tik dėvinti rūbais iš dėvėtų rūbų parduotuvės ( Kada mūsų krašto pensininkai išsivaduos nuo tokio poreikio?) nepatiko kažkieno akiai. Deja, žmogų įskaudino bendrija, suburta puoselėti kultūrą ir dorovines vertybes.
Tarp mugės palapinių būta niekuo nesiskiriančios palapinės nuo prekiautojų palapinės. Čia buvo išdėstyti kažkokie maisto produktai. Todėl natūralu, kad žmonės ėjo prie tos palapinės, kaip ir prie kitų. Deja, visuomeninė organizacija ar dalis jos narių ( matant jų nusiteikimą nekilo noras pokalbiui) sumanė viešoje erdvėje, užuot pasinaudoję suteikta viešųjų ryšių galimybe, organizuoti uždarą susitikimą su svečiais. Ko tik nebūna ant šio margo svieto. Moteris priėjo prie palapinės, pamatė savo kaimynę trečiojo amžiaus universiteto klausytoją tarp savo savišvietos ir saviugdos bičiulių, pasisveikino, kažko pasiteiravo. Ją nudiegė stuburo skausmas ir nemanydama nieko blogo trumpam atsisėdo ant suolo kraštelio.
Kita moteris, nesugebanti taktiškai paaiškinti, kad jų palapinėje gimsta nauja visuomeninės veiklos forma, nepasiteiravo, kas atsitiko tik ėmė grubiai vyti tolyn nuo palapinės, irzlus tonas dar buvo girdėti ir, mugės lankytojai einant, kuo toliau nuo tos palapinės. Taigi, empatija, bendrystės idėjos, matyt, tebeklaidžioja kažkur keliuose Rietavo link. Niekas nežino, kur gali nutikti bėda. Jei kažkas būtų nualpęs šalia uždaro renginio palapinės, tikriausiai, dalis visuomenininkių būtų peržengusios tą žmogų ir nubėgusios svečių pasitikti, o šiurkščių žodžių srautas būtų toliau tęsiamas. Atrodo, kad moteris, negailinti šiurkščių žodžių turi autoritetą tarp studenčių ir toks elgesys kolektyve toleruojamas. Niekas neįspėjo keistai besielgiančios visuomenininkės, jog ji yra šventėje, o ne savo sodyboje, kur galėtų užverti vartus ir už jų leisti laiką.
Mokslo metai tik prasidėjo. Trečiojo amžiaus universitete nedaug dar buvo užsiėmimų. Tad reikėtų tikėtis pažangos kitais metais. Bet trečias amžius ir yra toks amžius, kai sunku keisti įpročius, nuostatas ir suvokti, kad visuomeninė veikla ne bendravimas uždarame ratelyje, o įnašas į visuotinį gėrį. O arbatą su sausainukais derėtų gurkšnoti privačioje, ne viešoje erdvėje, nes tai tikrai keista viešo pasirodymo dalis.
Daug įdėta darbo, organizuojant gražią šventę žmonėms, tačiau šioms pastangoms kontrastu tapo kasdieninio gyvenimo ir bendravimo įpročių atspindžiai.