Netekome žymaus pramonininko, Lietuvos, Jurbarko rajono ir Šiaulių ūkio, politinio bei visuomenės veikėjo.
Algirdas Gluodas gimė 1940 m. balandžio 25 d. Šakių rajone. Baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją (1968). Beveik tris dešimtmečius vadovavo Jurbarko r. Smalininkų tarybiniam ūkiui-technikumui. 1995-aisiais seniausio Lietuvoje saldainių fabriko „Rūta“ savininkai, niekaip neatgaunantys nuosavybės, jį pasirinko savo įgaliotiniu. „Rūtai“ paskyrė lygiai du dešimtmečius, atsisveikino su bendrove, kai ši vėl tapo žinoma ir vertinama visame pasaulyje.
A. Gluodo gyvenimas ir veikla verti storos knygos. Gilios erudicijos, nepaprastai aukštos kultūros žmogus buvo ir talentingas inžinierius, gabus pedagogas. Jo vadovaujamas tarybinis ūkis-technikumas garsėjo visoje tuometinėje Sovietų sąjungoje. A. Gluodas ieškojo visokiausių būdų, kad čia ruošiami žemės ūkio specialistai lavintųsi visapusiškai. Bendravimas su įvairiais meno žmonėmis, ryškiomis asmenybėmis jauniems žmonėms tapo neįkainojama vertybe. Čia pastoviai vykdavo susitikimai su operos dainininkais, rašytojais, muzikantais, čia kasmet atskrisdavo „Poezijos pavasario“ paukštė. Iš Smalininkų būdavo vykstama į Vilniaus, Kauno, Panevėžio teatrus.
Kad ir labai užimtas, A. Gluodas dalyvavo ir Jurbarko rajono gyvenime, buvo renkamas Tarybos nariu. Kaip politikui artimiausios buvo socialdemokratinės idėjos.
Dar labiau atsiskleidė, pradėjęs darbuotis Šiauliuose. Ne taip paprasta buvo tuos porą dešimtmečių vadovauti „Rūtai“, savaitgaliais sugrįžtant į Smalininkus. „Rūtos“ savininkai neabejojo, kad fabriko įkūrėjo sūnaus žentas prikels naujam gyvenimui tarpukaryje visame pasaulyje garsėjusią įmonę ir neapsiriko. Buvo daug nesibaigiančių istorijų, trukdžiusių dirbti, tačiau A. Gluodui vadovaujant prasidėjo naujas fabriko gyvenimo etapas, kurį pastoviai lydėjo vis tvirtesni ir dėmesio verti žingsniai: jau po poros metų atkuriamas firminių parduotuvių tinklas, kuriami ne tik nauji saldainiai, bet ir ieškoma senųjų receptūrų, įsigyjami modernūs įrengimai, kuriami nauji gamybos barai, vėl dalyvaujama pripažintose parodose, specialistams sudaromos sąlygos pasidairyti po pasaulį. Vos po ketverių metų „Rūta“ papildo savo aukso medalių kolekciją ir tokios naujienos tampa vis dažnesnės. Bendrovė susigrąžina dinamiškos, originaliomis naujovėmis garsėjančios įmonės vardą. Įmonės, kurioje sudarytos puikios sąlygos tobulėti. „Rūtos“ produkcija vėl tampa vertinama plačiajame pasaulyje, o 2010-aisiais pripažįstama pažangiausia tradicinės pramonės įmone Lietuvoje už sėkmingą naujų produktų kūrimą ir įdiegimą.
A. Gluodas buvo ne tik talentingas gamybininkas, bet ir mecenatas, kultūros rėmėjas, seniausio Lietuvoje literatūros almanacho „Varpai“ redakcijos kolegijos narys. Nėra Šiauliuose kitos tokios įmonės, kurioje būtų pabuvoję tiek literatūros klasikų. Artimai bendravo ir su visame pasaulyje išgarsėjusiu „Dagilėlio“ choru. Buvo pastovus J. Janonio gimnazijos bendruomenės svečias. Išskirtinė bičiulystė susijusi su Valdovų rūmais. A. Gluodui, užaugusiam su A. Šapokos „Lietuvos istorija“, idėja atkurti Valdovų rūmus iškart tapo artima. Dar vykstant kasinėjimams Gedimino kalno papėdėje, būdamas Vilniuje ten vis pasidairydavo, kartais ir archeologus pašnekindavo. O kai idėja subrendo, kai pradėjo materializuotis, tapo vienu iš Valdovų rūmų paramos fondo steigėjų. Jo iniciatyva gimė „Rūtos“ saldainių rinkiniai, kurių vardas „Valdovų rūmai“, šokoladai „Barbora Radvilaitė“ ir „Žygimantas Augustas“. Valdovų rūmų atstatymui sąžiningai buvo skiriama 10 proc. nuo jų realizavimo.
Beveik pusę amžiaus A. Gluodo dėka bendrauta su Telšių menininkų kalve. Kai dar dirbo Smalininkuose, o Telšių taikomosios dailės technikume klestėjo kalviškieji darbai, jo iniciatyva iš Žemaitijos sostinės į Smalininkus iškeliavo riboženkliai, skirti unikaliam gamtos paminklui – Ąžuolų alėjai. Daug kartų čia lankėsi ir vėliau, nes buvo išrinktas Žemaitijos zonos direktorių tarybos pirmininku. O kai ėmėsi naujam gyvenimui prikelti „Rūtą“, prasidėjo kitas bičiulystės etapas – taip čia gimė įvairios saldumynų pakuotės, reprezentacinė rūbų kolekcija, pirmojo Lietuvoje Šokolado muziejaus (dar vieno šiuolaikinės „Rūtos“ stebuklo) eksponatai.
A. Gluodo rūpesčiu ant saldainių dėžučių persikėlė M. K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijos, o kai kuriose dėžutėse saldumynų mėgėjai randa įdomios, vertingos istorinės informacijos, net klasikų kūrinių ištraukų.
Be A. Gluodo iniciatyvos nebūtų gimę ir dvi „Rūtos“ istorijai skirtos rašytojo Leono Peleckio-Kaktavičiaus knygos – „Vizitinė kortelė“ (2004) ir „Rūtos“ istorija: puslapiai, kvepiantys šokoladu“ (2013). Neeilinio dėmesio susilaukė ir jo rūpesčiu iš anglų kalbos išversta „Šokolado istorija“, įteikiama vienoje pakuotėje su saldumynų rinkiniu.
Daug fabrikas laimėjo dėl A. Gluodo artimų santykių su mokslininkais.
A. Gluodas – Lietuvos pramonininkų konfederacijos nominacijos „Profesijos Riteris“ laureatas (2007). Už nuopelnus Lietuvos ūkio gerovei apdovanotas Darbo žvaigžde (2019). „Verslo šviesuolio“ laureatu pripažintas už skaidrią veiklą, įmonės atkūrimą ir jos produkcijos iškėlimą į aukščiausią kokybę bei nuoširdžius santykius su žmonėmis (2015). Pagerbtas valstybiniu apdovanojimu – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino medaliu (2014). Šv. Kazimiero ordino kavalierius (2019). Už filantropinę veiklą, ypač jaunų žmonių saviraiškos skatinimą ir rėmimą pelnė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį „Tarnaukite Lietuvai“ (2019).
Ši visapusiškai talentinga asmenybė, be kita ko, dar buvo ir labai kuklus žmogus. Nors ir būdamas labai užimtas, žinojo literatūros, meno, istorijos naujienas, dažnai atsiversdavo knygą, originalo kalba skaitė ir prancūziškai bei lenkiškai. Ir atsisakęs vadovo pareigų, pastoviai domėjosi bendrovės reikalais, „Varpų“ ir Valdovų rūmų naujienomis.
Išėjo Anapilin neeilinė asmenybė, savo gyvenimu ir darbais nusipelniusi didžiausios pagarbos ir atminimo.
UAB „Rūta“ kolektyvo informacija