Panevėžio miesto savivaldybės viešoji biblioteka kartu su Panevėžio švietimo centru gruodžio 5 d. Viešojoje bibliotekoje organizavo III-ąją konferenciją „Iškilios Panevėžio krašto moterys“. Prisiminti ar naujai atrasti svarbias Panevėžio kraštui moteris susirinko Panevėžio kultūros ir istorijos žmonės, kraštotyrininkai, pedagogai, bibliotekininkai, skaitytojai bei asmenys, besidomintys miesto istorija.
Renginį pradėjo visuomenininkas, skaitovas Juozas Braidokas, perskaitęs ištraukas iš J. Tumo-Vaižganto straipsnio „Tikslus moterų teisių ieškojimas“. Šis straipsnis buvo paskelbtas dienraštyje „Laisvė“ 1913 m. Jame buvo aptariamas to meto moterų siekis ne tik kurti šeimą, bet ir mokytis, dirbti visuomenės labui.
Bibliotekos direktorė Loreta Breskienė, tardama įžanginį žodį, prisipažino nesitikėjusi, kad ši konferencija taps tradicine ir pažadėjo, kad kitąmet sulauksime jos tęsinio.
„Labai svarbu yra prisiminti moterų, kurios savo veikla, kūryba įnešė svarų indėlį ne tik į Panevėžio, bet ir visos Lietuvos kultūrą bei kitas sritis“, – kviesdamas didžiuotis mūsų krašto moterimis, sakė mero pavaduotojas Deividas Labanavičius.
Sveikinimo žodį taip pat tarė Panevėžio miesto tarybos narė, Seimo nario Povilo Urbšio padėjėja Viktorija Poluznovaitė.
Istoriko, publicisto Juozo Brazausko pranešimo tema – „Gydytojos ir visuomenės veikėjos Julijos Janulaitytės-Biliūnienės (1880-1978) vaidmuo rašytojo Jono Biliūno gyvenime ir kūryboje“. Jis pasakojo apie poros sąsajas su Panevėžiu:
„Jaunuoliai 1904 m. susituokė ir apsigyveno Moigių namuose (dabartiniame Kraštotyros muziejaus pastate). Julija mieste dirbo dantiste, pasiaukojančiai rūpinosi džiova sirgusiu vyru, sudarė jam sąlygas kurti, parašyti savo geriausius kūrinius: „Liūdna pasaka“, „Piestupis“, „Brisiaus galas“, „Laimės žiburys“. Jei ne Julija, būtume Jono Biliūno netekę bent pora metų anksčiau“, – spėjo istorikas.
Pranešimą „Bajoraitė, vargšų globėja Marija Rusteikaitė“ skaitė mokslininkė, prof. habil. dr. Ona Voverienė. Kaip teigė mokslininkė, bajoriškos kilmės Marija baigė stomatologijos studijas, tačiau į istoriją įėjo ne kaip medikė, o kaip gailestingos ir didelės širdies moteris.
„1928-1929 m., Lietuvą užklupus didžiajai pasaulinei krizei, atsirado daug skurstančių. Kunigas J. Tilvytis Panevėžyje įkūrė Šv. Paulo ir Vincento labdaros organizaciją ir pakvietė Mariją dirbti iždininke. Dėka jos mokėjimo bendrauti su žmonėmis ir ekonomistės talento, sėkmingai renkant aukas, labdaros organizacijos globotinių skaičius pasiekė net 400. Vėliau M. Rusteikaitė įkūrė savo prieglaudą Vaiguvoje, kur karui prasidėjus priglaudė ir slapstė 15 žydų. Už šią veiklą persekiota Sovietų Sąjungos valdžios, slapstėsi, jog išvengtų tremties“, – pasakojo profesorė.
Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių sodybos-muziejaus prižiūrėtoja-ekskursijų vadovė Jūratė Pačinskienė savo pranešime „Muziejaus fondus pravėrus: Didžiulių šeimos moterų veikla Panevėžyje“ remdamasi archyvinėmis, daugiausiai Panevėžyje darytomis, nuotraukomis pristatė keturių šios šeimos moterų – motinos ir jos dukrų – švietėjišką, visuomeninę ir politinę veiklą.
„Liudvika Didžiulienė buvo pirmoji moteris dramaturgė, beletristė, publicistė, švietėja, lietuvybės mylėtoja, knygnešių talkininkė, kulinarinės literatūros pradininkė, aktyvi visuomenininkė. 1924-1925 m. ji gyveno pas sūnų Puzino g. Panevėžyje. Jos vyriausia dukra, gydytoja, literatė, poetė Ona Didžiulytė-Sketerienė 1922-1924 m. dirbo akušere Panevėžio ligoninėje. Kita dukra Vanda Didžiulytė-Albrechtienė, gydytoja, rašytoja, poetė, visuomenininkė, vertėja, 1933-1941 m. gyveno Panevėžyje. Puzino g. ji buvo įkūrusi dantų gydymo kabinetą, aktyviai dalyvavo draugijos kovai su tuberkulioze veikloje, sudarė jos jubiliejinį veikalą. 1941 m. kartu su kitais gydytojais buvo hitlerininkų sušaudyta Kaizerlingo miškelyje. Jauniausia dukra, Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė buvo dailininkė, pedagogė, rašytoja. 1919-1925 mokytojavo Paliūniškyje, vėliau dėstė lietuvių kalbą Panevėžio mokytojų seminarijoje, dirbo mokytojų profesinėje sąjungoje. 1924-1925 m. ji lankė J. Zikaro dailės studiją, surengė keletą parodų“, – žiniomis dalijosi pranešėja.
Pedagogės, knygų autorės, komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovės Lionės Lapinskienės pranešimas buvo skirtas mokytojai, literatei, žurnalistei Jadvygai Drungaitei. Kaip teigė L. Lapinskienė, apie šią asmenybę išlikę labai mažai žinių, dalis jų netikslios. Yra žinoma, kad J. Drungaitė buvo prieškario žurnalų „Moteris“ ir „Naujoji Vaidilutė“ redaktorė, daug bendravo su katalikiškos krypties moterimis visuomenininkėmis, kūrėjomis, literatėmis, dalyvavo ir rengė moterų kūrybos vakarus kartu su F. Bortkevičiene, S. Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (Lazdynų Pelėda), B. Buivydaite. Prasidėjus okupacijai J. Drungaitė atvyko į Panevėžį pas tėvą, čia ji dirbo mokytoja. Karui baigiantis nusipirko namelį Pušaloto gatvėje. Mirus motinai, persikėlė į Berčiūnus, kur ir gyveno iki mirties 1994 m.
„J. Drungaitės vaidmuo svarbus kaip kūrėjos, kitų moterų kūrėjų skatintojos bei redaktorės, suteikiančios galimybę moterims savo kūrinius publikuoti“, – apibendrino jos nuopelnus L. Lapinskienė.
Emocingą ir šiltą pranešimą „Prof. Vanda Zaborskaitė: Panevėžio laikas“ parengė Panevėžio apskrities G. Pekevičaitės-Bitės bibliotekininkė Albina Saladūnaitė. Jai teko garbė būti literatūrologės, eseistės, kritikės studente. „Profesorė mus visuomet užtarė. Visada žavėjausi jos pilietine drąsa, šiltų ryšių su studentais palaikymu“, – dalinosi prisiminimais A. Saladūnaitė.
„Panevėžyje V. Zaborskaitė praleido nemažai laiko – savo vaikystę ir jaunystę (1933-1941 m.). Tarpukario laikotarpio Panevėžį ji aprašė ir savo prisiminimuose. 1943-1945 m. ji sugrįžo čia mokytojauti“, – pasakojo A. Saladūnaitė.
Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkas Donatas Juzėnas susirinkusiems pristatė pranešimą „Scenos aristokratė Regina Zdanavičiūtė“, gausiai iliustruotą nuotraukomis iš jos vaidmenų, gastrolių, teatrinės aplinkos.
„Paskutiniais mokslo metais Panevėžio mergaičių gimnazijoje Regina pateko į J. Miltinio rengtą spektaklį. Po pusmečio, 1943 m., buvo priimta į Panevėžio dramos teatrą (dabartinis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras) aktore-kandidate. Artėjant frontui, bandė nesėkmingai trauktis į Vakarus, nepavykus vėl grįžo į Panevėžį. 1948 m., aktorės tėvus ištrėmus į Sibirą, tik teatras gelbėjo nuo niūros ir baisios realybės“, – žiniomis dalinosi muziejininkas.
„Labai intelektuali, aristokratiškos laikysenos scenos primadona buvo Panevėžio kultūrinio elito dalis. Kine filmavosi nedaug, antraplaniuose vaidmenyse, o teatre jai teko ryškūs, aristokratiškos natūros personažai“, – teigė svečias.
Pranešimą tema „Lengvaatletė Sigutė Kriaučiūnienė-Markevičienė Panevėžio sporto ekspozicijoje „Sveikame kūne – sveika siela“ skaitė Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotoja Janina Sinickienė. Lengvaatletė, bėgikė, daugkartinė pasaulio čempionė ir prizininkė Sigutė Kriaučiūnienė-Markevičienė taip pat dalyvavo konferencijoje. Kaip pasakojo pranešėja, iš Upytės kilusi Sigutė nuo vaikystės aktyviai sportavo. Po automobilio avarijos, būdama vos 23 m., ji neteko regėjimo Tačiau tai jos nepalaužė, priešingai – Sigutė vėl ėmė sportuoti. „1987 m. dalyvavo Lietuvos aklųjų varžybose kroso rungtyje.
1988 m. debiutavo Sąjunginėse varžybose – ir pelnė sidabrą 3000 m. bėgimo rungtyje ir du bronzos medalius – 1500 m. ir 8000 m. rungtyse. 1994 m. žiemos parolimpinėse Norvegijoje dalyvavo kaip slidininkė ir 5 km trasą įveikė užėmusi aukštą 8 vietą. 1996 m. Atlantos 10-osiose parolimpinėse žaidynėse pelnė 2 bronzos medalius, pagerino aklųjų pasaulio rekordą 1500 m. bėgime. Tais pačiais metais apdovanota Prezidento A. M. Brazausko Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu“, – sportininkės nuopelnus vardijo muziejininkė, kviesdama apsilankyti „Cido“ arenoje eksponuojamoje ekspozicijoje „Sveikame kūne – sveika siela“.
Konferencija patvirtino, jog Panevėžio kraštas turi moterų: visuomenininkių, rašytojų, pedagogių, gydytojų, sporto ir teatro legendų, kuriomis pelnytai gali didžiuotis.
Indrė Rapkevičienė
