LR Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2019-aisiais minimos pirmą kartą Žemaitijos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose (Ipatijaus kronikoje, aprašant Haličo–Voluinės didžiųjų kunigaikščių ir Lietuvos taikos sutartį, minimi ir du žemaičių kunigaikščiai Erdvilas (Gerdvilas) ir Vykintas) 800-osios metinės, paskelbė šiuos metus Žemaitijos metais.
Lietuvos regioninės politikos – svarbi kryptis yra pažinti kraštų kultūrą, tradicijas, istoriją. Žemaitijos istorija – verta išsamių studijų, nes Žemaitija, kaip nė vienas kitas kraštas, sudėjo didžiulę daugybę aukų, atremdama svetimšalių armijų įsiveržimus.
Teutonų riteriai veržėsi iš vakarų, Čingischano mongolai iš pietų, rusai iš rytų, švedai iš šiaurės. Žemaitijos istorija unikali, žemaičiai nepaliko jokio rašytinio savo senovės istorijos šaltinio, tyrinėtojai ją išsiaiškinti gali iš fragmentų, kitų tautų istoriniuose šaltiniuose, kurių autoriai ne visada buvo objektyvūs. Tačiau kitados buvusi bene galingiausia aisčių tauta negali būti istorijos mokslo užmiršta.
Žemaičiai ir kitos aisčių gentys tūkstančius metų taikiai išgyveno prie Baltijos jūros, tačiau maždaug po 1200 m. buvo priverstos ginti savo žemes. Kovodami išsiugdė nepaprastus karybos sugebėjimus. Didelis laimėjimas buvo tam tikros veislės žirgai, instinktyviai padedantys savo raiteliui. Apie žemaičius jų priešai kūrė mitus, vadino juos blogiausios rūšies saracėnais.
Šie mitai įneša neaiškumo, aiškinantis artilerijos išradimą: teigiama, kad išrado saracėnai, bet saracėnais buvo vadinami ir lietuviai ir Azijos ne krikščionių tautos.
Nenoromis žemaičiai pakluso krikščionybės įvedimui, tačiau tapę krikščionimis tikėjimą išpažino uoliai, tai įrodė auka Kražių skerdynių metu. Žemaitijos istorijos tyrinėjimai žada atkakliam tyrinėtojui įdomių atradimų:
Viduramžiais buvo populiarios tautų kilmės legendos. Rusų kronikos teigia, kad aiščiai buvę Nojaus sūnaus Jafeto palikuonys. Jų gentys gyvenusios į vakarus nuo Ararato kalno Turkų Armėnijos teritorijoje. Samogitai ar žemaičiai gyvenę žemumose palei Vano ežerą. Van – aisčių kalbos žodis, kuris reiškia vanduo. Būtų įdomu, jei kas rastų legendos patvirtinimų prie Vano ežero.
Iš danų ir kitų skandinavų sagų sužinome, kad norėdami užgydyti žaizdas žemaičiai vartojo kažkokius metalo miltelius, juos barstė ant duonos ir į valgį.
Gal kažkokiuose senoviniuose raštuose galima aptikti receptą?
Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad vienas žemaitis, gyvenęs Karaliaučiuje XV a. vardu Mironas buvo sukonstravęs mechaninį erelį, galėjusį skraidyti ( ar ne drono prototipas?).
Čingischano vyresnysis sūnus Jochis žuvo dvikovoje su Žemaitijos karaliumi Ringaudu. Nugalėtojas įsigijo Aukso kardą. Aukso kardas dingo apie 1894 m. O jei jis atsirastų?
Žemaičiai buvo aisčių tautų branduolys, jų valdančioji dinastija, anot legendų. įkurta Jafeto, vadinama Saulės namais, manoma, kad yra seniausia dinastija pasaulyje.( Chas. L. Thourot Pichel Žemaitija: Nežinoma istorijoje. Klaipėda, 2007).
Žemaitija, gelbėjo Vakarų Europą kovodama su mongolais totoriais, atkakliai kovėsi su kryžiuočių ir kalavijuočių ordinais, nusipelnė karo šlovės. Karai, maras, okupacijos, privertė Žemaitijos istoriją blėsti.
Tačiau kraštas gražiai ūkininkauja, puoselėja senus amatus, saugo senolių tradicijas, į pasaulį žvelgia su autoironija, liūdi dėl kaimo sodybų tuštėjimo ir bendruomenių senėjimo, bando kurti raštą tinkamą gimtosios kalbos raštams užrašyti.
Parengė – Mindaugas Jonušas
