Šių metų J. Paukštelio literatūros premijos laureatas Petras Venclovas su mūsų svetainės skaitytojais dalijasi mintimis apie savo kūrybą, aptaria laisvės kovų temą ir primena, kad visada išliktume budrūs, saugotume savo laisvę.
Apie laisvės kovas Lietuvoje
Pokario laisvės kovų tema į mano kūrybą atėjo dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje. Tuo metu vis dar buvo smarkiai diskutuojama, kas buvo partizaninis karas, vykęs 1944 – 1953 metais: vieni jį lygino su banditizmu, kiti tvirtino, kad tai buvo kova už laisvę, nepriklausomybę ir savo valstybę.
Pajutau, kad ir aš turiu tarti savo žodį. Tuos laikus šiek tiek prisimenu, bet, žinoma, to nepakako, tad studijavau archyvus, skaičiaus istorikų darbus, tų kovų dalyvių prisiminimus, šia tema parašytus grožinius kūrinius.
Pirmiausia parašiau romaną „Kartybių taurė – iki dugno“: čia mėginau pateikti objektyvų požiūrį į esminius to laikotarpio Lietuvos istorijos vingius, atkurti rūsčią pokario tikrovę, papasakoti kovojančių žmonių likimus, atskleisti jų mintis ir abejones, parodyti jų pareigos suvokimą ir nelengvą pasirinkimą.
Netrukus parašiau apysaką „Šmėklos. Raudonoji tamsa“ apie partizaną, kuris, pakliuvęs į nelaisvę, neištveria kankinimų ir mirties baimės, išduoda draugus ir ima tarnauti okupantams. Vytautas Kemežys, po daugelio metų gulėdamas ligoninėje po operacijos ir suvokdamas, kad jo gyvenimas baigiasi, pradeda visa tai prisiminti, jį kankina sąžinė, jis kaltina save, bet labiausiai tą aklą jėgą, gniuždžiusią žmonių dvasią ir pavertusią juos aukomis; tai jėgai svetima gyvybė buvo nelyg pro mikroskopą matomas vabalas, tinkamas didžiajam komunizmo eksperimentui.
Novelių romanas „Grumtynės“ yra laisvės kovų temos tęsinys: dar kartą grįžau į pokarį, bandžiau kuo nuodugniau atskleisti to laikotarpio žmonių psichologiją, ne tik kovotojų, bet ir eilinių kaimiečių, patekusių į istorijos mėsmalę: jie kenčia ir nieko nesitiki, jų vienintelis noras – kaip nors išgyventi.
Partizanai jau irgi nusivylę kova, bet jie nepasiduoda, gina žmogiškąjį orumą ir laisvės troškimą, kartais žūva, tačiau nepaklūsta blogio jėgoms. Norėjau, kad šių dienų skaitytojai suprastų, jog grumtynės vyksta ir dabar, kad turime saugoti savo laisvę ir nepriklausomybę, kad dar anksti nusiraminti ir nebeginti humaniškumo ir tiesos pozicijų, už kurias Lietuvos partizanai aukojo savo gyvybes.
Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus informacija