Liepos 10 d. į Kasčiūnų kaime sodyboje tebegyvenančiam paskutiniam gyvam Varėnos krašto Dainavos apygardos partizanui Juozui Jakavoniui-Tigrui sveikinimą 95-ojo gimtadienio proga nuo krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio nuvežė jo patarėjas pulkininkas leitenantas Aurelijus Motiejūnas.
Susirinkusiems svečiams partizanas aprodė šalia jo namų atkastą ir įrengtą bunkerį – buvusią Pietų Lietuvos partizanų vadavietę.
Būdamas vos 19 metų, Tigras aktyviai įsitraukė į Lietuvos partizaninį judėjimą, kovojo su NKVD ir Merkinės stribais. Jis su kitais partizanais tėvų namų kieme 1945 m. įrengė bunkerį, kuris 1945-1946 m. buvo Pietų Lietuvos partizanų vadų vadaviete. Čia dirbo vadai Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas, J. Jakavonis-Tigras dirbo jų ryšininku.
J. Jakavonis-Tigras buvo pogrindinės spaudos platintoju, tačiau po dvejų metų aktyvios partizaninės kovos, 1946 m. gruodžio 8 d. gimtajame kaime buvo enkavedistų suimtas nešant partizanų spaudą. Po to buvo tardomas ir kankinamas Merkinės milicijos rūsiuose, Varėnoje, o galiausiai ir Vilniaus KGB rūsiuose.
Ištvėręs baisius kankinimus, J. Jakavonis neišdavė nė vieno bendražygio. Bolševikinės valdžios buvo nuteistas ir nuo 1946 m. išsiųstas kalėti į Sibiro kalėjimus. Iš tremties su šeima į Lietuvą grįžo 1959 m. Prasidėjus Atgimimui, J. Jakavonis įsitraukė į Sąjūdžio veiklą.
Dešimt metų trukęs organizuotas ginkluotas pasipriešinimas parodė didesnės lietuvių tautos dalies pasiryžimą kovoti dėl savo valstybės ir savo laisvės pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis, nesant jokios išorės paramos, kai patekimas į nelaisvę reiškė kankinimus ir mirtį. Iš viso per ginkluoto pasipriešinimo laikotarpį (1944–1953 m.) žuvo daugiau kaip 20 000 kovotojų. Šiame kare dalyvavo daugiau nei 50 000 žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Aktyvi partizaninė kova neleido sovietams laisvai kolonizuoti Lietuvos teritorijos, ji išsaugojo Lietuvos valstybės idėją ateinančioms kartoms. Pokario rezistentų krauju aplaistytas laisvės siekis buvo realizuotas 1990 m., kai Lietuvai dar kartą pavyko ištrūkti iš „tautų kalėjimo“.