Aukštojo mokslo tinklo pertvarkos planas pateiktas patikinus, kad jis bus aptartas su aukštųjų mokyklų bendruomenėmis. Iš esmės Vyriausybėje niekas nepasikeitė – eilinį kartą vykdomas „visuotinės hipnozės seansas“.
Vyriausybė, jos sukurta darbo grupė ŠMM susitikimuose, žiniasklaidoje bei kitose viešinimo priemonėse atkakliai ir monotoniškai tvirtina, kad paruoštas ir paskelbtas Aukštojo mokslo tinklo pertvarkos planas puikus, jį įgyvendinus visos įsisenėjusios aukštojo mokslo problemos išsispręs savaime.
Turime įtikėti, kad, sumažinus universitetų skaičių, pagerės aukštojo mokslo kokybė, finansavimas, padidės dėstytojų ir mokslininkų atlyginimai, nebebus protų nutekėjimo ir t. t. Ar tikrai taip bus? Juk aptarimui pateiktas vienas vienintelis planas, kuris paruoštas remiantis Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) parengta medžiaga, teatspindinčia bendrąsias švietimo tendencijas ir pokyčius, susijusius su demografijos pokyčiais ir mokymo kokybe bendrojo lavinimo mokyklose.
Prisipažinsiu, analizuojant minėtą medžiagą savaime peršasi mintis, kad universitetų skaičius turi būti sumažintas, o studijų kokybė pagerės, jei universitetuose mokysis tie abiturientai, kurie per valstybinius egzaminus gavo ne mažiau kaip trečdalį balų arba iš viso kurio nors egzamino nelaikė. Tad negali kritikuoti darbo grupės narių – iš analizės išplaukiančios išvados yra teisingos. Tik nesinori tikėti, kad kompetentinga įvardinta darbo grupė, analizavusi ir nagrinėjusi bendruomenės siūlymus, neatkreipė dėmesio į tokius paprastai sudėtingus klausimus: o kas bus su tais abiturientais, kurie nesurinks reikiamo balų skaičiaus?
Juk tarp jų bus gabių ir motyvuotų abiturientų, kurie dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių negalėjo gauti tinkamo bendrojo išsilavinimo, neparuošti psichologiškai laikyti egzaminus ar tiesiog „pasiklydo“ nesibaigiančiose švietimo sistemos reformose. Negi Vyriausybės tikslų, pavyzdžiui, „patrauklios investicinės aplinkos kūrimas“, „modernių stebėjimo technologijų įdiegimas ES išorės sienos apsaugai”, įgyvendinimas yra įmanomas be išsilavinusių jaunų žmonių? Ar Lietuva, kaip Europos Sąjungos narė, pasieks vieną iš jos keliamų tikslų – ne mažiau nei 40% 30–34 m. amžiaus jaunuolių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą?
Nepateikus bent minimalių argumentų, lieka neaišku, kokia teigiama sinergija įžvelgiama, sujungus KTU (vykdantį technologijos, fizinių, socialinių ir humanitarinių mokslų studijas) su VU Kauno fakultetu (kuriame vykdomos humanitarinių, socialinių ir fizinių bei technologinių (informatikos) mokslų sričių studijų programos), VDU (artes liberales (liet. laisvieji menai) universitetą), ASU (kuriame plėtojami moksliniai tyrimai ir ruošiami plataus profilio, aukštos kvalifikacijos žemės, miškų ir vandens ūkio specialistai) ir LSU (rengiantį kūno kultūros, sporto ir sveikatinimo specialistus).
Kokia nauda bus gaunama, kai VU neteks fakulteto Kaune, bet turės fakultetą Šiauliuose? Kaip buvo nagrinėjamos aukštųjų mokyklų ir kolegijų mažinimo pasekmės regionams? Kiek kainuos pateikta aukštojo mokslo tinklo optimizacija?
Negana to, kad nepateikiama, kokios alternatyvos buvo siūlytos ir nagrinėtos darbo grupės posėdžių metu, planą pristatę darbo grupės nariai nesvarstė ir labai svarbių socialinių klausimų, kuriais domėjosi profesinės sąjungos ir kuriuos ateityje reikės spręsti kartu su jomis. Jau dabar reikia numatyti, kiek akademinio ir neakademinio personalo gali netekti darbo optimizuojant aukštojo mokslo tinklą, kokios ir kur jiems bus pasiūlytos naujos darbo vietos ir t. t. Taip pat lieka neaišku, ar buvo atsižvelgta į bendruomenės siūlymus, nes nei pasiūlymai, nei į kuriuos iš jų, sudarant planą, buvo atsižvelgta, viešai nėra pateikta. Neaišku, ar kurios nors organizacijos, teikiančios pasiūlymus darbo grupei, buvo pakviestos į posėdžius.
Neatsakytų klausimų, kaip ir kritikos, pateikus Aukštojo mokslo tinklo pertvarkos planą, žiniasklaidoje yra daug. Šis planas, kaip ir jo paruošimo, pateikimo bei svarstymo eiga tebus dar vienas teatralizuotas spektaklis, kurio tikslas – parodyti, kaip sėkmingai Vyriausybė įgyvendina socialinę partnerystę. Šiandien, kai dar 2016 m. pradžioje Švietimo šakos kolektyvinėje sutartyje suderėtas aukštojo mokslo institucijų darbuotojų darbo užmokesčio didinimas 13,5% po sutarties pasirašymo ir kasmetinio didėjimo atsižvelgus į infliacijos dydį yra išbrauktas Finansų ministerijos reikalavimu, nors derėtasi buvo su ŠMM, išvada peršasi viena: atlikus kaštų-ekonominės naudos analizę siūlomas projektas netaps planu, kurį apsimoka įgyvendinti, dėl pernelyg didelių finasinių ir žmogiškųjų resursų išlaidų. Galiu tik pasidžiaugti, kad šio plano ruošimas ir pateikimas yra dar vienas, kad ir nelabai sėkmingas, žingsnis link socialinio dialogo įgyvendinimo Lietuvoje.
Jelena Tamulienė, LŠPS Aukštojo mokslo institucijų skyriaus pirmininkė
PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: AUDRIUS JURGELEVIČIUS, LIETUVOS ŠVIETIMO PROFESINĖ SĄJUNGA