Po trejų metų darbo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato vadovas Rimantas Bobinas palieka postą ir pradeda dirbti Generalinio komisaro pavaduotoju sostinėje. Su viršininku kalbėjomės du kartus. Pirmąjį – kai apie pokyčius dar niekas net nenumanė (pokalbis sugulė į rašytinį tekstą), antrąjį – paskutinę jo darbo dieną Šiauliuose.
Kodėl nusprendėte tapti policijos pareigūnu?
Aš net pats kartais pamąstau, kaip čia patekau. Niekada negalvojau, kad teks tarnauti policijoje. Kai buvau studentas policijos dar nebuvo, buvo milicija. Atėjus Nepriklausomybei, atsirado noras eiti į statutinę organizaciją, kurti Lietuvą, padėti žmonėms. Miliciją pakeitė policija – gatvėje atsirado jauni, aukšti vyrukai, kuriuos žmonės gerbė. Jų įvaizdis buvo gana geras. Pajėgos dar tik formavosi, tad pamaniau, kodėl aš negaliu prisidėt prie šito. Nors baigiau inžinerijos mokslus, bet nusprendžiau rinktis pareigūno kelią. Negalvojau, kurioje tiksliai srityje norėčiau dirbti, mačiau policininką kaip autoritetą, kuris padeda žmogui. Liepos 6 jau bus 25 metai kai dėviu pareigūno uniformą.
Ar artimieji palaikė tokį pasirinkimą?
Mano šeimoje nebuvo policininkų ar karinių struktūrų atstovų. Buvau pirmas, tad gal šiek tiek abejonių buvo. Bet susitaikė su tuo. Juk tai mano pasirinkimas.
Tarnyboje dažnai pasitaiko sunkių momentų. Gal kada nors kilo mintis viską mesti ir nusivilkti uniformą?
Ne. Nei vieną minutę nesuabejojau savo pasirinkimu. Man pasisekė, kad patekdavau į gerus kolektyvus ir turėjau gerus vadovus iš kurių pasisėmiau daug naudingos patirties, pažinau žmones, atsidavusius darbui. Kai kurie mano, kad karjerą galima padaryti tik kam nors padedant. Aš neturėjau tos ištiestos rankos, kuri temptų į viršų. Mano sugebėjimus pastebėdavo vadovai, užsitarnaudavau pasitikėjimą, tad pasiūlydavo aukštesnes pareigas.
Kaip apibūdintumėte save kaip vadovą?
Daugelį kartų teko susimąstyti, ar išvis galiu būti vadovu. Kartais svarstydavau, kodėl būtent aš atsiradau kurioje nors pozicijoje, juk tūkstančiai gerų žmonių tarnauja policijoje, bet jie netampa vadovais.
Ir pats esu ne kartą susidūręs, kai matai puikiai dirbantį žmogų, iniciatyvų, gerą specialistą, bet jis tampa vadovu ir žvaigždė užgęsta, gal ne visi turi tuos gebėjimus. Viena, kai esi sau šeimininkas, tačiau viskas pasikeičia, kai reikia vadovauti, priimti sprendimus, čia – sudėtingiausia vadovo darbo dalis.
Kai tenka ką nors nubausti, pagalvoju – gal nereikėjo, gal per griežtai pasielgiau. Bet iš kitos pusės – vis dėlto žmogus prasižengė ir pasitikėti juo jau negali. Tad ten, kur reikia – esu griežtas, bet kur reikia paglostyti, paploti per petį, pasakyti ačiū – nebijau to padaryti.
Šiauliuose dirbote 3 metus. Pamilote šį miestą ar tai tik darbo vieta?
Esu kilęs iš Kėdainių, ten ir pradėjau tarnybą, tuomet patraukiau į Panevėžį, kur apsigyvenau su šeima. Todėl čia, Šiauliuose, tarnybos vieta, šaknų nebeleidi. Vis tiek grįžęs namo rūpiniesi ir žiūri, kas vyksta Panevėžyje. Aišku, žiūri ir kas Šiauliuose, bet tiek, kiek reikalinga darbui, negyveni miesto gyvenimo.
Darbui atiduodate labai daug laiko, tai kuris prioritetas svarbesnis – šeima ar darbas?
Net kalbos negali būti, žinoma, kad šeima. Iš kur mes ateinam, iš kur energiją pasiimam – iš šeimos. Iš šeimos gauni paskatinimą, palaikymą, energiją, tik tada gali dirbti, eiti į priekį. Tik šeimoje laukia supratimas, paguoda. Jei nebus šeimos, nebus nei sėkmingo darbo, nei tarnybos.
Turite paauglį sūnų. Koks esate tėtis?
Manau, esu reiklus. Visada domiuosi sūnaus gyvenimu – ką veikia, kas jam aktualu. Matau, kad eina tomis pėdomis, kur man jaunystėje nepasisekė. Jau daug metų lanko krepšinį, jam tai labai patinka. 10 metų tuo užsiima, užsidegęs dalyvauja varžybose, nenori praleisti treniruočių. Smagu, kad tai nėra gatvės vaikas, turi atsirinkęs tam tikrus draugus, mes juos pažįstame. Kitas dalykas – mokslai irgi svarbu. Rezultatų reikia siekti ne tik sporte, bet ir moksle.
Su sūnumi gerai sutariame, tačiau nėra taip, kad viskas leista. Namuose yra tam tikros taisyklės, kurių privalu laikytis. Juk kiekvienas tėvas nori išugdyti dorą žmogų.
O jeigu sūnus norės sekti jūsų pėdomis?
Kalbėjome apie tai. Pabandžiau apibūdinti, kokia tai tarnyba. Tikrai neatkalbinėsiu, jei tą darbą pasirinks. Padėsiu, kiek galėsiu savo žiniomis ir patirtimi. Bet visada sakau, kad geriausia pačiam apsispręsti, ką nori veikti, kad darbas tikrai būtų mielas širdžiai.
O jums darbas mielas?
Mielas. Būna net pasiilgstu. Nėra taip, kad uždarei duris 17 val. ir pamiršai. Dabar su tiek ryšio priemonių negali atsitraukti nei naktį, nei savaitgalį. Į telefoną ateina žinutė, iškart rūpi paskaityti – kas nutiko, gal kam reikia pagalbos. Tiesiog gyveni tuo.
Kaip ilsitės?
Labai mėgstu laiką leisti gamtoje – pasivaikščiojimai, pasivažinėjimas dviračiu. Ypač patinka rudenį vaikščioti miške. Uogauti ne taip mėgstu, kadangi miniatiūrinės uogytės ne mano pirštams rankioti, bet grybauti labai patinka.
Kokios vertybės Jums svarbiausios?
Svarbiausia yra tiesa. Nemėgstu melo. Ypatingai, kai akivaizdu, kad tai melas. Ne teisybė, bet tiesa. Kiekvienas turi savo teisybę, bet tiesa yra viena. Kad ir kokia karti būtų, bet geriau tegul pasako tas, kas turi pasakyti, negu sužinoti per aplinkui. Iš mamos išmokau, kad didžiausias blogis yra melas.