Lietuva vakar pompastiškai šventė ilgai lauktą šimtmečio šventę. Ne tik sostinėje, kurią aplankė net Švedijos princesė, bet ir mažesniuose miesteliuose plevėsavo trispalvės, skambėjo himnai, aidėjo sveikinimo kalbos.
Ne išimtis ir Klaipėda, kuri ko gero, nėrėsi iš kailio, norėdama išsiskirti ir tapti unikaliu miestu, taip išradingai mininčiu valstybės atkūrimo šimtmetį.
Ta proga kelyje link teatro aikštės atsirado milžiniški šimtmečio vartai, kurie turėjo tūlą miestelieną nuteikti džiugiai, tačiau tokia unikali dovana miestui ne visiems patiko.
Vietos verslininkai liko užribyje, o griozdas nei puošė, nei skatino švente švęsti išradingai.
Maža to, po šventų mišių vienoje uostamiesčio bažnyčių, besirinkdami rikiuotis eisenai žmonės, akivaizdžiai demonstravo vienas kitam nepagarbą, o kalbos apie vieningumo jausmą šventę švenčiant, net ir būti negali.
Telieka tik nusistebėti, kaip vienos gerai žinomos Lietuvoje partijos atstovai eisenoje stengėsi dominuoti, skirstė žmones, pagal savo požiūrį, į vertus šventės ir nevertus.
Nemaloniu prisiminimu liks žmogui, laikančiam vėliavą, kategoriški nurodymai, kur jam stovėti, su kuo galima eiti greta eisenoje, o prie ko negalima artintis. Girdint nepelnytas, negeranoriškas replikas, pasijunti pažemintas ir svetimas gimtojoje šalyje.
Šventinė aura išsisklaido, susidaro įspūdis, kad viešas kelias ne visiems – viešas, o ir galimybė dalyvauti eisenoje priklauso nuo kitų malonės.
Skaudu, kad pildosi liūdniausias šventės scenarijus, jog vis daugėja neišmoktų elgesio kultūros pamokų, kurios atitolina žmogų nuo žmogaus, ne pagarba žmogui ima viršų, kad buvimas šventovėje ir ten išgirstas vienybės prašymas užmirštamas, vos iškėlus koją už jos vartų.
Imama demonstruoti savo tuštybės kupiną ego, o tautos vienybė lieka už akiračio.
Šventėme prabangiai, žėrėjo šviesos, bet nebuvo pojūčio, kad esame – MES.
Atrodė, kad puošniame margumyne užmiršome, kaip teks gyventi, išaušus naujai dienai, svarbu, tik pasidėti pliusą ir garsiai šaukti, kokia Lietuva brangi, nors žmogus žmogui tampa priešu. Kažin, kiek šimtmečių prireiks, kol vėl tapsime – MES.
Mindaugas JONUŠAS