Šiais metais Baltijos šalis, o ypatingai Lietuvą pasiekė ypatinga žinia – atvyksta Popiežius Pranciškus. Lietuvai tai ypatingiausia žinia, mat čia save katalikais laiko didžioji dalis gyventojų, valstybė mini savo atkūrimo šimtmetį ir šventojo tėvo Jono Pauliaus antrojo apsilankymo mūsų šalyje 25-metį.
Galima teigti, kad viskas labai gražiai sutapo: ir Popiežiaus atvykimas ir šios ne kasdienės datos. Vos pasklidus kalboms apie galimą popiežiaus atvykimą į Lietuvą Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis garsiai pradėjo kalbėti apie tai, kad būtina skubiai tvarkyti Kauno arkikatedrą bei kitas vietas, kur numatoma, kad užsuks garbus svečias, nors iki šios stulbinančios žinios apie kiemo apsišlavimą nebuvo net kalbos.
Tačiau dabar nurimus aistroms dėl šio vizito retoriškai norisi klausti, ką mes parodysime į mūsų šalį atvykusiam Popiežiui Pranciškui: Padailintas katedras ir bažnyčias, papudruotus kelius, nekantriai šio vizito laukiančius, skurstančius žmones ir tuštėjančias bažnyčias?
Kuklumą bei nuolankumą propaguojantis popiežius Pranciškus savo keliones skiria periferijoms, aplankant ir atkreipiant dėmesį ten, kur skauda labiausiai, parodant didžiausias to regiono ydas bei žaizdas, skatinant imtis visų reikalingų priemonių, kad ši atskirtis tarp periferijų ir elito būtų mažinama.
Šventasis popiežius Jonas Paulius II lankydamasis Krokuvoje meldė: „Ateik Šventoji Dvasia atnaujink žemės veidą. Šitos žemės veidą”. Tuo metu šis šventojo šauksmas Lenkijoje buvo visa ko pradžia, kai atrodė, kad dangus ir žemė suartėjo, norisi tikėti, kad ir mūsų šalyje Popiežiaus Pranciškaus vizitas netaps tik šimtmečio bei elito žaisliuku, norint pasišildyti Pontifiko šviesoje, o realių bei taip reikalingų pokyčių pradžia kiekvienam iš mūsų.