Gražia tradicija tapo kiekvieną pavasarį pareigūnams su vaikais rinktis į Šeimos dieną ir visiems kartu praleisti vieną kitą valandą veikiant ką nors įdomaus. Šiemet aplankyta Žaliūkių malūnininko sodyba, kurioje išbandytos dvi edukacijos.
Suaugusieji ar vyresni vaikai rinkosi į duonos kepimą. Visus svečius pasitiko gaspadinė, apsirengusi senoviniais rūbais. Buvo galima apžiūrėti ir išbandyti girnas, kuriomis malami grūdai, duonkepę krosnį. Ant stalo stovėjo duonkubilis, kuriame drobiniu rankšluosčiu buvo uždengtas duonos raugas, o šeimininkė ruošdamasi kepimui pasakojo, kaip šis procesas vykdavo mūsų senelių ir prosenelių šeimose. Anot gaspadinės, už kiekvieną duonos kepalėlį šeimos motina dėkodavo Dievuliui – nesvarbu kiek kartų ji duoną maišydavo ar minkydavo, tiek kartų persižegnodavo. Duonelė būdavo padalyta kryžiaus ženklu, o per vidurį į tešlą pirštu įspaudžiama vadinamoji „bamba”. Visiems buvo įdomu sužinoti, kad taip šeimininkė patikrindavo, ar duona jau paruošta kepti – jei bamba užsitraukė, reiškia duona jau pakilo ir išrūgo, galima kepti.
Sužinoję, kaip reikia tinkamai duoną „glostyti“, šeimos lipdė kepaliukus ir šovė į krosnį. Visiems buvo smalsu, kaip žinoti, kiek laiko kepa duona, tačiau gaspadinės atsakymas buvo paprastas – kol iškepa. Gerai iškepęs kepaliukas, jį stuktelėjus, skamba, o jei apačia bus neiškepusi – neskambės. Skambantys kepalai buvo traukiami iš krosnies. Su švariu vandeniu nuprausiami ir apdengiami drėgnais lininiais rankšluosčiais, kad pluta suminkštėtų.
Kol tėveliai kepė duonelę, kerdžiaus ragas mažuosius sukvietė aplink laužą. Vaikai sužinojo, kaip ankščiau piemenys ganydavo gyvulius, pasigamino piemenų muzikos instrumentų – švilpynių, žaidė „aklą karvę“ ir „numušk kerėplą“ žaidimus. Galiausiai buvo ragaujama lauže keptų bulvių su lupenomis, kurias vaikai valgė su šaukšteliais padarytais iš vytelių.
Šeimų šventėje netilo juokas, nuo veidų nedingo šypsenos. Visus džiugino galimybė pabendrauti bei išbandyti įdomias ir visus suburiančias edukacijas.