Niūriaspalvis auksavabalis – skėtinė rūšis. Išsaugojus jo buveines, kartu bus išsaugotos buveinės dešimtims kitų retų organizmų rūšių. LIFE projekto „Ekologinio tinklo nuo brandžių medžių priklausomiems organizmams sukūrimas“ spalio 6-7 d. kviečia į baigiamąsias gamtosauginio projekto konferencijas: gyvai Kauno ąžuolyne ir Verkių dvaro parke „Nuo vabalo iki ąžuolo“, o virtualiai ZOOM platformoje. Konferencijas ves profesionalūs arboristai ir gamtininkai.
Niūriaspalvis auksavabalis – auksavabalių šeimos vabalas. Įdomu tai, jog galime pastebėti vienur šį vabalą lotyniškai vadinant O. eremita, kitur jau O. barnabita. Tačiau taip yra dėlto, jog šio vabalo taksonomija nėra galutinai nusistovėjusi nes, kurį laiką Europoje gyvenantys Osmoderma genties vabalai buvo laikomos viena rūšim – O. eremita. Tačiau, atlikus eilę tyrimų, nustatyta, jog po šia rūšim yra kelios panašios rūšys ir ji išskaidyta į O. eremita, O. cristinae, O. italicum, O. lassallei ir O. barnabita. Lietuvoje iš šių rūšių gyvena tik O. barnabita.
Net ir lietuviškas pavadinimas niūrių spalvų auksinis vabalas skamba kiek neįprastai. Vaizduotė gali piešti įvairių atspalvių vabalą, tačiau, pamačius jį gyvai, abejonių dėl išvaizdos aprašymo tikslumo nelieka. Tik sutikti niūriaspalvį auksavabalį retai kam pasitaiko. Niūriaspalvis auksavabalis yra nemažas vabalas, jo kūnas yra 2,4–3,3 cm ilgio.
Niūriaspalviu pavadintas todėl, kad yra niūrokos, tamsiai rudos su švelniu žalsvumu spalvos. Tačiau ši spalva turi metalo blizgesį ir saulėje tviska bronzos ar smaragdo atspalviais. Dėl šių atspalvių vabalas tampa tarsi auksiniu – auksavabaliu.
Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei ypač pažeidžiama dėl tinkamų buveinių trūkumo ir didelių atstumų tarp jų. Pamatyti niūriaspalvį auksavabalį yra tikra sėkmė, suaugėliai skraido liepos rugpjūčio mėnesiais, gyvena maždaug mėnesį.
Vabalo lervos Lietuvoje vystosi trūnijančioje gyvų lapuočių, dažniausiai ąžuolų, medienoje. Vystymosi trukmė – 2 – 4 metai. Mūsų klimato sąlygomis toks ąžuolo kamienas dar turi būti įšildomas saulės. Nors vabalas gali gyventi pamiškėse ar net miškuose esančiuose medžiuose, tačiau tipiška šio vabzdžio buveinė – medžiais apaugusi ganykla. Buveinei būdinga ne tik miškų flora ir fauna. Jose aptinkamos ir atviroms vietoms būdingos retos rūšys.
Vabalas yra labai išrankus, nes jam tinka tik ta drevė, kuri yra senesniame kaip 150 metų amžiaus medyje su gerais saulės įšildomu kamienu. Deja, tokių medžių sparčiai mažėja: dalis senų medžių yra nupjaunami, dalį išverčia stiprius vėjas, o kai kurie tarsi išnyksta apsupti kitų aplink išaugusių medžių. Dėl tinkamų medžių nykimo vis retesnis tampa ir niūriaspalvis auksavabalis.
Visoje Europoje šio vabalo apsaugai skiriamas išskirtinis dėmesys. Ir ne vien dėl to, kad jis gražus ir įdomus vabalas. Niūriaspalviui auksavabaliui tinkamų buveinių sąlygos yra daugiau ar mažiau būtinos daugumai kitų su brandžiais medžiais susijusių gyvūnų, augalų ar grybų rūšių, todėl, šį vabalą vadiname – skėtine rūšimi (užtikrinus šio vabalo buveinių apsaugą, kartu išsaugoma ir šimtai kitų nuo senų medžių priklausomų organizmų).
Lietuvoje vienoje iš Niūriaspalviui auksavabaliui tinkamų buveinių – Kauno ąžuolyne bus tęsiamas ąžuolus senolius užgožiančių jaunų medžių šalinimas. Nors ir prieštaringai vertinama, šį priemonė yra būtina, siekiant užtikrinti senųjų ąžuolų sveikatą bei ilgaamžiškumą. Į senų ąžuolų lają sparčiai įaugančios jaunos drebulės, klevai, skroblai ir kiti medžiai mechaniškai pažeidžia senų ąžuolų šakas bei užgožia saulės šviesą. Tai lemia ąžuolų šakų praradimą ir lajos deformacijas. Šviesą užstojantys medžiai kertami stengiantis nepakenkti saugomo medžio šaknynui – nenaudojama jokia sunki arba vibruojanti gruntą technika. Sumažinus konkurenciją dėl vietos ir saulės šviesos, senieji ąžuolai dar ilgai gyvuos ir džiugins žmones bei tarnaus kaip buveinė kitoms gyvūnų, grybų ir augalų rūšims.
Daugiau informacijos apie niūriaspalvį auksavabalį ir baigiamąją projekto konferenciją ir jos programą rasite projekto tinklalapyje: www.osmoderma.lt