Nikolajus Filimonovas: kiekvienas esantis tame liūne – turi išeitį

Svečiuodamasi viename reabilitacijos centre, buvau sužavėta Nikolajaus Filimonovo (64 m.) nuoširdžių giesmių, taip pat jis su dideliu supratingumu ir nuolankumu bendravo su priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų turinčiais žmonėmis, todėl paprašiau jo, kad jis susitiktų su manimi ir papasakotų savo gyvenimo kelią. Kai Nikolajus pradėjo pasakoti, galėjau tik suklusti ir klausytis:

„Gimiau šeimoje, kur motina buvo alkoholikė, o tėvas komunistas. Anais laikais buvo priimta išgėrinėti darbe, todėl ir tėvo beveik nemačiau, jis grįždavo namo kai aš jau miegodavau, o kai aš atsikeldavau, jis jau būdavo išvažiavęs į darbą. Man buvo 5 metai, kai mano mamą pasodino į kalėjimą.

Po kurio laiko, vieną dieną tėvas paėmė mane su mano seserimi, kuriai tuo metu buvo 2,5 metų, į savo darbovietę, siuvėjų fabriką ir pasakė – „rinkitės sau mamą“. Paėmęs mus už rankų, vedėsi pro stalus, kur turėjome rinktis iš visų ten dirbančių moterų. Kai priėjome paskutinį stalą, išgirdau tėvą sakant – „nejaugi taip ir neišsirinksi“, bet aš pamačiau už stalo, su juodu blizgančiu chalatu moterį, kuriai nuo ašarų blizgėjo akys ir pirštu parodžiau į ją. Vakare ji jau buvo pas mus, kepė blynus ant rankų laikydama mano seserį Natašą. Bet aš, vis prisiminiau savo motiną ir man neišėjo jos priimti. Palysdavau po stalu, slėpdavausi už staltiesės ir nesikalbėdavau su ja. Tėvas man net lemputę pravedė po stalu.

Buvo tėvo gimtadienis ir į  mūsų namus susirinko giminės. Mane pakvietė prie stalo ir įpylė man vyno, kurio aš prisigėriau ir nuvirtau. Pamotė mane pakėlė ant rankų,  išbarė juos visus ir paguldė mane, mano kambaryje ant lovos. Tada vergdama ji pradėjo šauktis Dievo, įsirėžė žodžiai – „Viešpatie paimk šį sūnų į savo rankas“ ir aš supratau kad ji man nori gero, po to ji atsistojo norėdama išeiti, bet aš surikau – mama neišeik! Verkėme kartu, nuo to laiko ji man tapo artima.

Kai man buvo 15 metu, įstojau į profesinę mokyklą – gintaro meninio apdirbimo meistru. O baigęs mokyklą turėjau du privalomus metus atidirbti Druskininkuose, tad išvažiavau. O kol mokiausi tėvas išsiskyrė su pamote ir spėjo vesti kitą moterį, kuri buvo 22 metus už jį jaunesnė. Atidirbęs tuos du privalomus metus grįžau namo į Klaipėdą, ir paprašiau tėvo mane priregistruoti, bet jo jaunoji žmona nedavė sutikimo. Tada tiesiog išėjau ir pradėjau dirbt statybose dėl to, kad galėčiau gauti bendrabutį ir prisiregistruoti.

Pamenu, visi aplink mane gėrė, tokia mane supo visuomenė. Tuo metu susipažinau su svaigintis mėgstančia kompanija ir išgėręs padariau nusikaltimą. Mano mintys buvo – jei aš čia niekam nereikalingas, tai kalėjime būsiu reikalingas. Taip su pertraukomis, kalėjime praleidau 20 savo gyvenimo metų. Bet mano kalinio, alkoholiko gyvenimą, kartais nušviesdavo Dievas. Jis po truputį man rodydavo, kad mano gyvenime kažkas yra ne taip, ir kviesdavo į kitą kelią.

Pamenu laikotarpį kai buvau paleistas iš įkalinimo įstaigos, buvau pradėjęs kurti naują gyvenimą ir šeimą. O Lietuvoje baigėsi komunizmas, ir Lietuvai tapus laisvai, gatvėse, bažnyčiose pradėjo skelbti evangeliją. Vieną kartą mane pakvietė užeiti į bažnyčią, kur buvo skelbiamas Dievo žodis. Ten buvo žmonės kurie pakvietė mane į maldą kuri vadinosi „Atgailos malda“, kartojant tos maldos žodžius, žmonėms būnant su manimi ir kartu už mane meldžiantis, mano širdžiai pasidarė labai gera. Grįžęs namo aš pasakiau uošvienei, kad mano gyvenimas pasikeis, nes aš pažinau Jėzų ir priėmiau jį į savo gyvenimą. Bet uošvienė pasityčiojo iš manęs, pasakė man, kad aš „pachmielingas“, ištiesė man stiklinę su degtine kurią aš išgėriau. Ilgai netrukus, per savo išgertuves aš vėl sėdau į kalėjimą.

Bet jau tada, sėdėdamas kalėjime aš elgiausi kitaip. Mane traukė įkalinimo įstaigoje tikinčiųjų būreliai kuriuos lankiau, ir juose aš stipriai įtikėjau, ir pasižadėjau tarnauti Dievui ir skleisti jo žodį kitiems žmonėms iki gyvenimo pabaigos. Sau pasakiau – geriau kalėjime su Dievu, negu laisvei be Dievo. Po 5 metų, mane išleido į laisvę, kadangi buvau neteisingai nuteistas. Nors tada ir gyvenau nakvynės namuose, vaikščiojau į bažnyčias, domėjausi ir tikėjau evangelija taip, kad mano širdis pasikeitė ir tapo gailestinga, mylinti ir dėkinga, tuo pačiu taip įtikėjau Dievo žodžiu, kad sugebėjau baigti Teologijos koledžą. Tarnavau diakonu Šiaulių evangelijos bažnyčioje ir tapau šlovinimo grupės lyderiu. O vieno teismo belaukdamas 5 metus tarnavau Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

2005 metais aš labai užgėriau, kritau į besaikį alkoholio vartojimą 4 kartus per metus, kol atsidūriau priklausomybės ligų ligoninei. Buvau sukrėstas, nesupratau kas su manim darosi, juk Dievas su manimi, galvojau čia kažkokia klaida. Po to man pasiūlė važiuoti į reabilitacijos centrą „Agapavą“. Mano siela buvo neišvalyta. Reabilitacijos centro programa, socialiniai darbuotojai, psichologai padėjo supratau kodėl geriu, ir aš maldoje, savo sielos problemas išsakydavau Dievui, prašiau jo pagalbos ir išsilaisvinau iš alkoholizmo. Todėl su visu dėkingumu atsidaviau darbui reabilitacijoje, kurioje gydosi priklausomybės užvaldyti žmonės. Taip nuo 2007 metų dirbu juose – padedu žmonėms kurie turi priklausomybę. Liudiju jiems savo gyvenimą – koks jis buvo, kaip įtikėjau ir kaip pasikeitė mano gyvenimas su Dievu, tuo pačiu uždegu viltį, kad yra išeitis.

Kalėjime, kai buvau apsvaigęs galėjau ne kartą žūti,  bet mane vis išgelbėdavo. Tik dabar suprantu, kad tai buvo mano kelias iki tikėjimo, o alkoholizmo patirtį kurią patyriau ruošė mokymams tų kurie dar kenčia, ir gyvena nuodėmingą gyvenimą, yra alkoholikai, nuteistieji, pasiklydę gyvenime. Aš vis klausiau Dievo, kodėl neturiu vaikų? Jis man davė atsakymą –  „atsisuk, pažiūrėk kur tu dirbi, į 25 paklydusius žmones kenčiančius nuo nuodėmės, priklausomybių, taip kaip ir tu, todėl liudyk jiems apie tai, kas atsitiko tavo gyvenime ir tik taip galėsi padėti jiems“. Taip pat, aš vis maldaudavau Dievo, kad plėstų teritoriją, kurioje galėčiau skleisti jo žodį, to troško mano širdis, – ir man buvo atidaryta Europa – Švedija, Rumunija, Moldavija, Ukraina. Šias visas šalis apvažiavau skleisdamas evangeliją ir šlovindamas apie Dievo meilę kurią pajutau pats.

Biblijoje, Jeremijo 33 sk., 3 eil., sako: „Šaukis manęs, tai išklausysiu tave ir parodysiu tau didelių bei nesuvokiamų dalykų apie kuriuos nieko nežinai“. Aš šaukiausi Dievo kažkada labai nuoširdžiai ir jis man atvėrė savo kelius žemėje, galiu tvirtai sakyti, kad  iš „kalėjimo kamščio“ pavertė mane „Dievo vaiku“. Alkoholizmas, narkomanija, melas, vagystės, paleistuvystės, žmogžudystės, visokia nepagarba ir patyčios – visą tai, tarnavimas velniui kuris šioje žemėje yra kaip kunigaikštis valdantis žmones. Bet kiekvienas esantis tame liūne turi išeitį būti Dievo išgelbėtas. Tereikia nuoširdžiai šauktis jo pagalbos ir patikėti juo.  Jis gi sutvėrė žmogų ir jis žino kaip atstatyti gyvenimą taip, kaip atstatė ir mano. Aš pats, būdamas tik 40 metų pradėjau galvoti kam, ir dėl ko gyvenu.

Dabar aš dėkoju Dievui už kiekvieną dieną, gerą balsą ir su gitara šlovinu jam giesmėmis, kurias ir pats parašau ir muzikos melodija ateina iš širdies. Tai suteikia man gyvybes, o Dievas laimina tą, kuris šlovina jo vardą.“

Jeigu norite išgirsti Nikolajaus Filimonovo giesmes, galite parašyti jam facebook paskyroje – Nikolajus Filimonovas ir įsigyti jo kompaktinių plokštelių.