Jau įgyvendintas sumanymas pailginti mokslo metus. Mokiniai mokosi didesnę dalį šiltojo metų laikotarpio, kuris patogus vaiko fiziniam ugdymui gryname ore. Šeimoms, turinčioms mokyklinio amžiaus vaikų tapo sudėtingiau planuoti laisvalaikį kartu su vaikais, dar labiau sustiprėjo vaiko – mokinio privilegijuota padėtis šeimoje.
Jis negali padėti tėvams dirbti darže, tvarkyti aplinką,dėl ištęstų mokslo metų, negali padirbėti sezoninių darbų ir pajusti džiaugsmo dėl savo rankomis uždirbto pinigėlio.
Vaikystės nebrandi būsena užsitęsia, nes brandai reikia patirties, kartu dirbant su vyresniaisiais, dalinantis rūpesčiais ir džiaugsmais. Kažin ar šeimos yra dėl to, kad sutuoktiniai neišmoko mokykloje abėcėlės, ar, jog jie neturi socialinių įgūdžių. Taigi, vaikams trūksta judėjimo, darbinių įgūdžių ore, padėčiai pagerinti jie ilgiau laiko praleis mokyklos suole, tuo laiku, kai mūsų klimato sąlygos neleidžia susikaupti.
Matome, kad vaikai, praleidę 12 metų bendrojo lavinimo mokykloje mažai išmoksta. Daug diskutuojama, kad priežastys yra neišspręstos drausmės problemos, mokyklų mikroklimatas. Nuo šių problemų plinta psichologinės traumos tiek vaikams, tiek mokytojams. Todėl atsirado reikalavimas, kad mokytojai išmoktų dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Į šią terpę, manoma, kad tikslinga pasiųsti mažesnius vaikus.
Įvairaus klimato šalyse vaikai auga ir bręsta skirtingai. Kažkodėl populiarinamos idėjos, jog reikėtų ignoruoti panašaus klimato šalių ( Lenkijos, Estijos) praktiką ir atsigręžti į Ispaniją, Italiją. Labai dažna problema vaikų permokymas ir mokymo atmetimo reakcija dėl patirto pernelyg intensyvaus mokymo labai jauname amžiuje. Bet vis tik norime atimti porą metų vaikystės. Jos metu judrūs žaidimai, teigiamos emocijos vaikui vėliau padeda pakelti gyvenimo sunkumus.
Ankstyvas mokymas gali būti kliūtimi jaunoms šeimoms spręsti savo ekonomines problemas, dar labiau paaštrinti tėvų ir vaikų bendravimo trūkumo bėdas. Atlyginimų augimo tempai rodo, kad jei, jauna šeima nepadirbės svetur, turėdama masinę profesiją, įsigyti būstą, transporto priemonę vykti į darbą toliau nuo gyvenamosios vietovės – negalės.
Su vaiku iki trejų, ketverių metų sunku keliauti po pasaulį, vaikas dar jautrus pokyčiams, o penkiametį jau ketinama mokyti paruošiamosiose klasėse. Taigi, tokio amžiaus vaikai, kai formuojasi asmenybė turės likti be tėvų arba vyks su tėvais ir integruosis į svetimos šalies mokymo sistemą, kurią pakeisti esti sunku. Mokykla ne vienintelė edukacinė įstaiga. Todėl reikėtų prie vaiko priartinti teatrą, koncertus, biblioteką, didaktinių žaislų žaisloteką,( ypač regionuose) kitas malonias tokio amžiaus žmogučiui lavinimo formas, o mokykla, prieš pasitikdama naują vaikų kartą, turi rimtai pamąstyti apie savo mikroklimatą, darbo efektyvumą, perteklinę, selektyvią kontrolę. Drausmės problemas turėtų mokykla spręsti kartu su teisėtvarkos organizacijomis, apibrėžti, kokių etikos ir elgesio viešoje vietoje normų negali peržengti mokinys be pasekmių dėl pražangos.