Kiekvieną rytą daugybė žmonių pasirodo gatvėse: vieni skuba į mokyklas, kiti į darbus, dar treti į įvairaus lygio profesinio mokymo įstaigas. Skubantys žmonės virtę minia nedaug turi individualumo. Tačiau neskubėkime jų skirstyti, pasiėmę snobo klasifikacijos lentelę – galime apsirikti. Tarp tų skubančiųjų įvairus vertinimus patiriantis Klaipėdietis – Mindaugas Jonušas, kurį vieni pažįsta, kaip visuomenininką, kiti, kaip bendradarbį, trečių akiratis pernelyg siauras suvokti šio žmogaus gyvenimo būdą, tikslus vertybes. Gyvenimas jo nelepino, būta daugybės nuoskaudų, nepasitikėjimo, bandymų riboti rėmeliais. O jis žiūrėk, įveikęs barjerus vėl pasirodo, ten, kur jo niekas nesitikėjo ir neleidžia „vandens telkiniams“ užpelkėti. Kokių siurprizų galima laukti iš šio Lietuvos Nasredino. Apie tai su juo kalbėjosi Giedrė Norkutė.
G. N. Kuo ypatingas jūsų likimas, Mindaugai?
M. J. Mano likimas primena apverstą piramidę: paauglystėje šou pasaulis, filmavimasis kine, rupi atlikėjo duona, daugybė įspūdžių ir vilčių. Nieko nuostabesnio, atrodė, nėra, kaip muzikavimas scenoje. Deja, paaiškėjo, jog tai ne mano kelias. Tada man buvo nukalta geležinė Minedo kaukė. Dalis visuomenės tapatina mane su sceniniu herojumi – lengvabūdžiu plevėsa. Paauglystei praėjus, ėmiau ilgėtis nuolatinio masinės profesijos darbo. Ir man tai atrodo lyg piramidės smaigalys. Bet kokiam darbui reikia kruopščiai ruoštis, nuteikti save taip, kad ramiai reaguotum į sudėtingas psichologines bendravimo situacijas. Visur galima rasti kažko įdomaus, neaplenkia monotonija, kuriai negalima leisti savęs įveikti.
G. N. Jūs gana ramiai reaguojate į nemalonias pastabas socialiniuose tinkluose. Kaip įveikiate psichologinį smurtą?
M. J. Ne, matydamas keistas žinutes, negaliu būti abejingas, nes matau, kad toks rašeiva yra šiuolaikinės realybės auka. Labai su didele užuojauta įsivaizduoju vaiką, kuriam trūksta bendravimo šeimoje, mokykloje, prieigos prie kultūros vertybių . Jei bendravimas žinutėmis peržengia leistinumo ribas, ieškau žmogų ginančių teisinių priemonių. Aplinkybių išugdytas polinkis žmones skirstyti į tuos, kuriuos galima įžeidinėti ir tuos, kuriuos pavojinga įžeidinėti, gali išaugti į asmens ir visuomenės katastrofas, kaip antai paskata savižudybėm, mobingas, tam tikrų socialinių grupių genocidas. Tokius neigiamus sielos daigus minėjo ir popiežius Pranciškus, sukrėstas muziejų apie tremtį ir holokaustą vaizdų. Tuos baisumus žmonija iškenčia, nusprendžia sustabdyti jų plėtrą, užmiršta ir tampa abejinga blogio daigams.
G. N. Mes priartėjome prie temos, apie „liūnus ir užpelkėjusius vandens telkinius“
M. J. Vis dar nenuleidžiu rankų, nes nesunku suprasti, jog išplitęs egoizmas – Piro sėkmė. Todėl pastangos užsigrobti neteisėtu būdu, vengimas padėti kitam įklampina žmogų į tokius liūnus, kad ten pažangai nėra ko veikti. Mane ima nekantrumas, kai viešojoje erdvėje nuolat kalbama apie maurais apžėlusią eilių medicinos įstaigose problemą. Bankai išsprendė, bibliotekos išsprendė, o čia ratai nė iš vietos. Eilės sumažėtų, jei tokiais atvejais, kai akivaizdu, jog terapeuto pagalbos nereikia, statyti barjerus specialistų prieigai nedžiuginantis sprendimas. Seni žmonės skundžiasi, jog bijo įlipti į autobusą ir išlipti sunku. Vienur aikštelės netinkamo aukščio, kitur jų nėra. Ir vyresniam žmogui, šokančiam iš automobilio visos dangaus žvaigždės akyse sumirga.Paprastos buities bėdos, o pelėsiais ir kerpem apaugusios.
G. N. Kiek suprantu, jus domina socialinio darbo problemos?
M. J. Anksti, dar mokiausi vidurinėje mokykloje, kai tapau socialinio darbo savanoriu. Teko padirbėti vaikų stovyklose:
Kiekvienoje jų kažkas įdomaus nuveikta. Dabar norėčiau paviešinti pagyvenusių žmonių problemas. Pirmiausia- kurtieji neaprūpinti šviesos skambučiais. Atsiranda bėdų, kai reikia juos aplankyti. Sudėtinga sutvarkyti dokumentus įvairioms kompensacijoms, reikėtų viešos diskusijos, kaip sumažinti dokumentų kiekį. Seniems žmonėms reikia garsą skleidžiančių priemonių, kurios gali būti greita pagalba pavojaus atveju.
G. N. Vešojoje erdvėje kalbėta jog ketinote palikti Žemaitiją, persikelti į Panevėžį.
M. J. Ne, be jūros Klaipėdiečiui labai sunku.
G.N. Ačiū už pokalbį.