Būtent taip šiandieninę lietuvių kalbos padėtį į seminarą susirinkusiems Lietuvos savivaldybių kalbos tvarkytojams apibūdino naujasis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis. Nesijaučia jaukiai ne tik lietuvių kalba.
Ši būsena persmelkia daugelį kalbos politikos proceso dalyvių, o galiausiai pasiekia ir eilinius kalbos vartotojus.
Nejauku dėl to, kad metai iš metų murkdomės „trijų raidžių byloje“. Kol netylančių diskusijų svarstyklės – leisti ar neleisti vartoti tris lietuvių kalbos abėcėlėje nesančias raides (W, X, Q) – svyra lietuvių tautiškumo nenaudai, lyg iš netyčių išdygsta Gruzijos klausimas.
Kalbos komisija svarsto Gruzijos prezidento Georgijaus Margvelašvilio prašymą pakeisti šalies pavadinimą į Georgiją arba Sakartvelo, taip atskiriant nuo rusiškos valstybės pavadinimo versijos. Anksčiau Kalbos komisija buvo išaiškinusi, kad pagrindo keisti Gruzijos pavadinimą lietuvių kalba nėra, nes dabartinė versija turi ilgą vartojimo istoriją ir savitą, prie lietuvių kalbos derančią formą, o autentiško pavadinimo Sakartvelo oficialiai nevartoja jokia Europos Sąjungos valstybė. Tačiau nauji vėjai gali nuomonę ir pakeisti. O kur svarstyklės pasvirs tada?
Nejauku dėl nežinomybės. Jau ne vienerius metus kalbama apie kalbos politikos reformą, Konstitucinio valstybinės kalbos įstatymo priėmimą, bet įvairūs projektai vis nugula į Seimo dienotvarkės dugną ir paskęsta tarp prioritetiškai svarbesnių klausimų. Ar iš tiesų gimtosios kalbos klausimas toks nesvarbus? A. Antanaičio teigimu, šiandieninėje Lietuvoje kariuomenė yra nacionalinės svarbos klausimas, o kalba, pasirodo, ne.
Greta reformos sąvokos, kaip taisyklė, rikiuojasi ir optimizavimo bei funkcijų konsolidavimo „burtažodžiai“. Šis žodis parinktas ne be priežasties – atrodo, kad įvykdžius optimizaciją visos problemos išsispręs lyg burtų lazdele pamojus.
2017 m. Seimo darbo grupei dėl Seimui atskaitingų institucijų optimizavimo Vyriausybė teikė siūlymą sukurti viešosios informacijos priežiūros instituciją sujungiant Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą ir Valstybinę kalbos inspekciją. Kalbos komisijos pirmininko nuomone, įvairūs iš esmės skirtingas funkcijas vykdančių institucijų jungimai lietuvių kalbą tik nustums į „bendrą kolūkį“.
Nejauku dėl konkurencijos. Reformų vėjai kelia trintį ir tarp kalbos priežiūros institucijų. Valstybinė kalbos inspekcija ir savivaldybių kalbos tvarkytojai vykdo tą pačią valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolės funkciją, tik vieni valstybiniu, o kiti vietos lygmeniu.
Savivaldybių kalbos tvarkytojai Lietuvių kalbos instituto direktorės prof. dr. Jolantos Zabarskaitės pavadinti angelais, saugančiais lietuvių kalbą atokiausiuose šalies kampeliuose, Valstybinei kalbos inspekcijai neatrodo tokie „šventi“.
Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei atliekant auditą, Kalbos inspekcija išdėstė nuomonę, kad valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolę galėtų vykdyti tik Valstybinė kalbos inspekcija. Jų teigimu, „savivaldybių vykdoma priežiūra nepakankamai efektyvi dėl nevienodo savivaldybių administracijų požiūrio į valstybinės kalbos apsaugą: kai kuriose iš jų valstybinės kalbos viešojo vartojimo priežiūra ignoruojama, todėl kalbos tvarkytojai eina tik savivaldybės dokumentų redaktorių pareigas, o valstybinės kalbos viešojo vartojimo kontrolės funkcija nevykdoma arba vykdoma tik iš dalies“.
Prisimintas ir 2015 m. Kultūros ministerijos siūlymas atsisakyti kalbos tvarkytojų pareigybių savivaldybėse ir juos pakeisti inspekcijos darbuotojais, kuris taip ir liko neįgyvendintas (kol kas!).
Tai ar gali lietuvių kalba savo namuose jaustis jaukiai, kai namiškiai jos nepasidalija it duonos kąsnio?
A. Antanaitis priminė visiems seniai žinomą tiesą: „Kalba yra tauta, o tauta yra valstybės pagrindas“. Tad belieka palinkėti, kad valstybingumą statytume ant tvirtų valstybinės kalbos pamatų, kurių neišklibintų reformų vėjai.
Savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus vyr. specialistė Greta Rimkutė