Laimės paieškos būna įvairios: vieni jos ieško civilizacijos prabangoje ir jos teikiamuose malonumuose, kiti nori išsiaiškinti, ar kūrėjas skyrė žmogui kažkokią misiją, kelią, kuris išvaduotų iš žemiškų vargų ir negandų. Žmonijos protus domina, ar yra amžinai egzistuojanti siela, ar yra gyvenimas po gyvenimo.
Civilizacijos siūlomi džiaugsmai, susiję su konkurencija, egoistiniais tikslais, skriauda silpnesniam. Todėl mąstančiam žmogui ateina nušvitimo valanda, kai jis pats savęs paklausia: „tikslą pasiekiau, turiu visko, ko geidžiau, tačiau, kodėl dvasioje jaučiu nerimą, nepasitenkinimą, pokyčio laukimą? Mūsų siela nuolat primena, kad žmogaus prigimčiai būdingas bendruomeniškumas, atjauta, pasiaukojimas, gerų santykių su kitais žmonėmis noras. Rašytojas F. Dostojevskis savo romane” Nusikaltimas ir bausmė” ieškojo atsakymo, ar blogas darbas, siekiant gerų tikslų gali pasitarnauti kažkieno labui. Romano siužetas rodo, kad tokiam gerovės siekiui priešinasi žmogaus prigimtis.
Visų epochų išminčiai teigia, kad laimė – tai perspektyva, kuri turėtų ateiti tada, kai tobulumą pasiekęs žmogus sukurs tobulą žmonių bendruomenę. Psichologai, psichiatrai ginčijasi, kad laimės būsena priklauso nuo žmogaus genų. Jų nuomone, abu kraštutinumai – tiek pastovi laimės būsena, tiek nuolatinis dvasios ramybės nebuvimas rodo žmogaus nesveikatą.
Šia nuomone piktnaudžiauja sistemos, nenorinčios tobulinti savo veiklos ir vietoj problemų sprendimo siūlančios laimės tabletes ir miltelius. Tai nėra sąžiningas sprendimas, kai dėl ekonominių socialinių, kultūros neprieinamumo ir panašių reiškinių kilęs nepasitenkinimas gyvenimu traktuojamas, kaip žmogaus yda, prasta prigimtis. Tokį požiūrį neigia ir šventraščiai, nurodydami, jog ideali laimė nepasiekiama netobulame žemiškame gyvenime. Kai kurie tikėjimai aiškina, jog tik daugelį gyvenimų gyvenanti ir tobulėjanti siela pasiekia visiškos laimės būseną.
Kadangi laimės siekis egzistuoja nuo tada, kai atsirado žmonija, atsakymų ieškoma ir senovės raštuose. Gana plačiai tikima, kad laimė pasiekiama tik tada, kai žmogus nuoširdžiai laikosi Aukščiausiojo Dievo įkvėptų, užrašytų nurodymų. Įvairių tautų religiniai raštai perteikia tūkstantmečių išmintį. Tačiau neišsenkamą seniausių tekstų išmintį išsaugojo Indijos tautos. Arijų atneštos į Indiją vedos, manoma, kad egzistuoja daugiau negu 5000 metų. Vedinė literatūra yra gana gausi .
Tai traktatai, padedantys susipažinti su labai sena ir begalo išmintinga pasaulėjauta, vedų civilizacijos sukauptomis žiniomis apie architektūrą, muziką, karybą, gydymo meną, astronomiją irk t. Pagrindinėse vedų knygose teigiama, kad jos atsirado, viešpačiui diktuojant. Taigi dabar turime „Rigvedą“ (ankstyvąsias šventas Vedų giesmes), „Samavedą“ (melodijų Veda), „Jadžurvedą“ (ritualų Veda) ir „Atharvavedą“ (užkalbėjimų Veda). Vedų literatūrą papildo ir aiškinamosios knygos – brahmanos (traktatai, išsamiai aprašantys, kaip atlikti aukojimus bei aranjakos – pamokymai pagal griežtus įžadus gyvenantiems vienuoliams)
Savitą tiltą tarp Vakarų ir Rytų kultūrų nutiesė Krišnos sąmonės judėjimas už Indijos ribų. Jis įkurtas JAV 1966m. Save vakarietiškos kilmės dievo Krišnos garbintojai vadina vaišnavais, bet labiau yra žinomi, kaip Krišnaitai. Šios krypties judėjimo pradininkas dvasinis mokytojas A. Č. Bhaktivedanta Swamis Prabhupada.
Krišnos sąmonės judėjimas pripažįsta reinkarnaciją. Tie, kurie ignoruoja Vedų aiškinimus , anot vaišnavų, sukasi gimimų ir mirimų rate. Žmonės, kurie pasišvenčia sielos tobulinimui, atsisko žemiškų aistrų ir prisirišimų artėja prie dievo Krišnos, nutraukia gimimų ir mirimų ciklą, pasiekia sielos ramybę – aukščiausią laimę.
Krišnaitai gyvena pagal gana griežtą reglamentą: Vyras ir moteris, anot jų, turi gyventi pagal prigimtį. Vyras pivalo aprūpinti moterį, kad ji galėtų jaustis saugi, neturėtų nerimauti dėl ateities. Mat, esą moterys linkusios rūpintis ne tik šia diena, bet ir rytdiena. Moterų vaidmuo – remti, padėti savo vyrui, bet ne lenktyniauti dėl pirmavimo ar lyderystės. Dėl tokio požiūrio dažnai kyla diskusijos su lygių galimybių šalininkais.
Daug dėmesio skiriama maistui. Mityba remiasi santarvės su gyvuoju pasauliu principu. Pripažįstama, kad visiška santarvė nėra įmanoma (augalai – taip pat gyvybės forma), tačiau blogis ir nesantaika mažinama, vykdant vedų nurodymus. Maistas turi būti vegetariškas, skanus ir sveikas. Žmogus, valgantis gyvūno mėsą, gali žūti nuo tokio gyvūno. Toks asmuo nėra malonus viešpačiui.
Krišnos sekėjai teikia socialinę pagalbą neturtingiems žmoniems, kuria labdaros valgyklas.
Vaišnavams būdingas bendruomeniškumas. Jie saugo vieni kitus nuo pomėgio svaigintis, nesaikingai gyventi, bendruomenės daug laiko skiria savišvietai, maldoms, meditacijoms.
Vedų išmintis moko žmogų savitvardos, savikontrolės, saikingumo ir sampratos, kad sielos ramybė yra didžiausia laimė.