Buvo graži vasaros diena. Aš važiavau pas senelius.
–Ar jau atvažiavom?– paklausiau aš, pajutusi, kad mašinos greitis lėtėja.
– Taip, mes pasuksim į kairę ir būsim vietoj, – atsakė tėtė.
Neilgai trukus mes iš tikrųjų buvom pas senelius. Močiutė, kaip visada, sėdėjo ir ruošė valgį lauko virtuvėje.
– Labas, močiute! – linksmai įbėgau į virtuvę ir stipriai ją apsikabinau.
– Labas, Kamilyte! Kaip tu užaugai! Ar šiais metais pasiliksi?
–Taip, ir, turbūt, net dviems mėnesiams! Kaip sekasi seneliui?
– Labai linksma, kad ilgokai pas mus pabūsi. Aš kaip tik ką tik baigiau gaminti šaltibarščius. Sėskite, mes su seneliu jus pavaišinsime.
Tada buvo vakaras, tad, kai pavalgėme, iškart ėjome miegoti.
Kitą dieną aš atsikėliau labai anksti, nes norėjau atsisveikinti su tėčiu ir mama. Diena buvo labai karšta, tad nusprendžiau ją praleisti palėpėje. Ten pilna visokiausių senų ir įdomių daiktų! Labiausiai dėmesį patraukė sena, bet labai graži skrynia. Tad aš, nieko nelaukdama ją atidariau. Ten buvo daug laiškų, paveiksliukų, sąsiuvinių, knygų… Vienas, labai gražus dienoraštis. Dienoraštis buvo močiutės. Laimė, jis buvo užrištas kaspinėliu, o ne užrakintas kokia nors spyna. Staiga iš apačios pasigirdo balsas:
– Jau pietūs, mažyte. Lipk žemyn!- tai buvo močiutės balsas.
Gerai, lipu žemyn! – pasiėmiau dienoraštį ir nubėgau laiptais žemyn. Aišku, viską sutvarkiau!
Lauke buvo atvėsę, taigi aš nuėjau į pavėsinę, atsiverčiau knygą ir pradėjau skaityti.
Pirmame puslapyje buvo parašyta: „Gruodžio 25 d.“
„Vakar aš šį dienoraštį radau po eglute. Aš šios dovanos ir norėjau. Mūsų eglutė, man atrodo, yra pati gražiausia kaime! Rytoj susitiksiu su Ramune. Pažiūrėsiu, ką gavo ji! Einu miegoti“.
Pavarčiusi dienoraštį, supratau, kad jis mano močiutės. Ilgai neskaičiau. Juk tiek daug dalykų reikėjo apžiūrėti močiutės sodyboje! Man ta diena praėjo labai greitai. Aš buvau pavargusi, tad net nevakarieniavau. Iškart ėjau miegoti.
Kitą dieną, aš atsikėliau devintą valandą ryto. Papusryčiavus kaip ir vakar pasiėmiau senąjį močiutės dienoraštį ir vėl nuėjau į pavėsinę, atsiverčiau kitą puslapį
Šiandien gruodžio 26 d. – rašė močiutė savo dienoraštyje…
Ten buvo parašyta apie Ramunės dovaną. Kas toji Ramunė nebuvo paaiškinta. Tikėjausi sužinoti, perskaičiusi daugiau puslapių. Ji gavo lėlytę, kuri sako ,,Mama‘‘ arba ,,Tėte‘‘. Močiutė buvo tą dieną susitikus ir Mariją su Onute (jos buvo jos pusseserės – dvynės ). Viena gavo arbatos servizą lėlytėms, o kita – knygutę apie senį šaltį, kuris su nykštukais daro dovanėles. Močiutei labiausiai patiko Ramunės dovana. O aš radau parašyta, kad palėpėje stovi graži dėžutė, išpuošta kriauklytėmis. O joje – kalėdinės nuotraukos. Aš palikau dienoraštį pavėsinėje ir nubėgau į palėpę pažiūrėti nuotraukų.
Iš tiesų ten stovėjo puošni dėžutė, o joje nuotraukos. Man labiausiai patiko nuotrauka, kurioje pavaizduota, kaip močiutė atsisėdusi proseneliui ant kelių ir apsikabinusi dienoraštį. Man net ašara nukrito. Ir aš užsimaniau Šv. Kalėdų… Nulipusi laiptais žemyn, prisiminiau, kad palikau dienoraštį pavėsinėje… Aš greit sureagavau ir nubėgau į pavėsinę. Ten sėdėjo močiutė ir vartė dienoraštį. Aš atsisėdau prie jos ir ji viską suprato… Kartais nereikia net žodžių, kad susikalbėtum. Mes abi atvertėme gruodžio 27 d. Tada močiutė pradėjo garsiai skaityti:
Gruodžio dvidešimt septinta diena.
„Šiandien man buvo labai gera diena, mes su Gretute ir Ramune mušėmės prieš Joną ir Jorį“.
Mes su močiute vienu kartu nusijuokėme. – Ir, žinoma, nugalėjome mes, – tarė močiutė, užversdama knygą.
Su močiute susitarėme nieko nepasakoti seneliui. Pavalgiusi pietus, nusprendžiau dieną pabaigti neskaičiusi dienoraščio. Pagalvojau – šitaip bus įdomiau. O kad būtų dar smagiau, nuėjau pas draugę. Ji gyvena netoli mano senelių namų. Su ja pažaidėme slėpynių. Greitai sutemo. Man reikėjo eiti namo, pas senelius. Atsisveikinusi su drauge, po dviejų minučių buvau pas senelius ir sėdau prie stalo. Pavalgiau pavėsinėj. Ėjau miegoti. Staiga kažkas pabeldė į duris! Kaip vėliau paaiškėjo, ten buvo teta Ramunė! Štai ir įminta dienoraščio mįslė. Ar įsivaizduojat kaip buvo linksma! Aš greit apsirengiau ir susišukavau plaukus. Mes su močiute sėdėjome svetainėje ir gėrėme arbatą. Močiutė kalbėjosi su teta. Regis, senelė ją pasikvietė, bet man nieko nesakė. Tai buvo staigmena.
Greitai bėgo laikas pas senelę. Žaidžiau, padėjau močiutei darbuotis virtuvėje ir darže, bet rasdavau laiko ir dienoraščiui. Tą dieną nutariau paskaityti dienoraštį pievoje, marguojančioje nuo vasaros gėlių.
Aš jau buvau atsikėlusi ir papusryčiavusi. Sėdėjau lauke ant pievos . Skaičiau gruodžio 31 dieną. Tai buvo Naujųjų metų išvakarės. Man labai patiko plunksna, kurią radau įdėtą į dienoraštį. Iš toli atrodo paprasta kaip visos, bet ji išskirtinė tuo, kad ji močiutės. Močiutė šventė tą šventę kaip ir mes švenčiame dabar, tik tada niekas nedegdavo fejeverkų ir ugnelių.
Laikas ėjo labai greitai. Aš lyg pradėjau gyventi močiutės gyvenimą. Pripratau prie dienoraščio skaitymo. Daug sužinojau apie močiutės draugus, žaislus, vaikystės nuotykius. Bet štai atverčiau paskutinį puslapį. Pasidarė taip gaila. Ir labai keista.
„Šiandien rašiau savo broliui laišką, kuris išvažiavęs į Vilnių. Paprašiau, kad ten man nupirktų sąsiuvinį dienoraščio tęsiniui. Nebėra vietos, kur berašyti. Tad dienoraštis baigtas“,
– rašė močiutė.
Aš bandžiau įsivaizduoti ją, panašią į mane, kopiančią laiptais į palėpę, padėti dienoraščio. Užmirštas dienoraštis padėjo įžengti į močiutės vaikystės pasaulį ir pabūti jame nuo Kalėdų iki liepos mėnesio vidurio.
Tą dieną tėtis ir mama atvažiavo manęs parsivežti.
Aš išvažiavau, bet nepamiršau tos vasaros, kuri labiau suartino mane su močiute.