Į autobusą jie įlipo keturiese. Jų meškerės kliuvo visur, kur tik galėjo užkliūti. Meškeriotojai garsiai kalbėjo, juokėsi, atidarinėjo autobuso langus. Kažką sušukdavo, pamatę pažįstamą praeivį.
Greitai neliko nė mažiausios vilties paskaityti ar pabūti ramiai, pasižvalgyti pro langą ir pabūti tyloje su atgijusiais prisiminimais. Važiavau į tėviškę į mokyklos draugų susitikimą. Todėl ėmiau klausytis jų pokalbio. Tai nebuvo sunku, nes jų balsai drebino autobusą.
Užaugau prie Minijos. Su žilvičio meškere prigaudydavome pilnus krepšius žuvų. Atgal į upę niekas palesti neliepdavo. Sugavai – ir keptuvėn. O kokios žuvys būdavo,- dėstė tas, kurį kompanijos bičiuliai vadino Petru.
Pagyvenęs, pražilęs vyriškis vardu Romas,- atsiduso. Ir prisiminimai, rodos, išsiveržė lyg iš perpildyto indo.
Augau prie Marių. Vieną vasarą sesuo atsivežė dvi savo technikumo studijų drauges į mūsų tėvų sodybą vasaroti. Mudu abu su vyresniuoju broliu nežinojome, kaip joms be įtikti.
Su viena iš jų rimtai susidraugavau. Į širdį ji man įkrito. Manosios mergaitės buvo tokia neapsakomai miela šypsena ir linksma duobutė ant kairiojo skruosto. Aš laikiau paskutinį mokyklos egzaminą. Brolis dažė poilsinės valtis. Vieną valtį pasiliko. Pakvietė merginas plaukti į Marias pažvejoti… Jo mergaitę žvejai rado ant apverstos valties plūduriuojančią. Brolį srovė toli nunešė. Ilgai jo neradome, kai surado iš raktų kišenėje tik atpažinome. Išlikusios mergaitės tėvai, giminės žiūrėjo į mus, kaip į pabaisas.
Neleido nė pasikalbėti. Sapnuojasi manoji man. Ieškojau merginos, kuri tą įvykį pamiršti padėtų. Manoji neleidžia. Sapne liūdna liūdna pasirodo.
Mes gaudome žuvis, net per Adventą ir Gavėnią ant keptuvės dedame. O jų pasaulis ne toks paprastas,- sududeno storu balsu,- žvejas Aleksas. Aš ėjau į jūrą, Dainuodavome: Atlantika, Atlanyika.
Suknista ten romantika…
Teko keistų dalykų pamatyti. Pateko į tinklus nematytas padaras. Tik žiūrim – pakaušis praskustas. Sakom – jūrų kunigas. Paleidom. Palietęs vandenį, iškilmingai ištarė: „te, Deum, laudamus.“
Ar aukso žuvelės nematėte?- pasišaipė Petras.
Man teko matyti, – įsiterpė Jeronimas,- Mama augino mus trylika vaikų, bet maitino svetimi daržai. Prieš Velykas laikėmės tokio pasniko , kokio niekas nesilaikė. Prisiminėme dumbliną kūdrą. Velykos tais metais buvo vėlyvos. Nebebuvo šalta. Įsibridome ir rankomis traukėme karosus. Kiekvienas karosas aukso vertės atrodė. Žmonės, eidami iš pamaldų, tokius balų pinčiukus pamatę, prisiminė ir nedorus darbus, ir kreivas išpažintis. O mes murzini skubėjome namo su savo neįkainojamu lobiu. Nebuvo ant stalo šviežiai sumušto sviesto, veršienos kepsnio, pyrago su razinomis, bet žuvies ir bulvių turėjome sočiai. Turbūt aukso žuvelė daugiau laimės nebūtų galėjusi suteikti.
Paklausė paklausė vyrų kalbų močiutė, su dideliu krepšiu agurkų, pakraipė galvą ir neištvėrė savo nuomonės neišsakiusi:
Nieko nėra keistesnio už žveją. Dėl kokios žuviūkštės ant ledo lyties kariasi ižo metu, nuneša juos srovės kažin kur. Baimės, šalčio prisikenčia, kitais metais ir vėl bėdos ieško.
Mane mano Stepas ( dar tik susižadėję buvome) išsivežė į naktinę žvejybą prie Kiaulės nugaros. Maniau paplaukiosime valtimi, prie laužo pasišnekėsime, žvaigždes paskaičiuosime. O jis tik su tinklais darbuojasi. Man po kojomis šaltos, šlapios, šlykščios žuvys tik krebžda. Kitos net šokinėja.. Žiedą nupirko, žuvis pardavęs. Nugyvenome amžių… Parduosiu agurkus, antkapio raidelės paryškinsiu. Geras buvo žmogus, Tik tos jo žvejybos karštinės nukamavo. Būdavo praneša, visas nerimdamas: – O tai eina, stintos pasirodė, žiobrių žuvienės pasiilgau…
Laukdavau su vaikais, kada jis pasirodys … Parnešdavo raudę katinui – o laimingas. Man visi piktumai praeidavo. Mūsų auksinė žuvelė buvo raudė.
Vos nepražiopsojau savo stotelės. Lipdamas iš autobuso, pagalvojau – reikėtų nusipirkti meškerę.