Sugrįžęs pavasaris, narsiai kovojantis su nenorinčiu pasitraukti šaltuoju metų laiku, atkakliai į saulę keliantys savo žiedus krokai ir narcizai primena – mokslo metai tuoj pasibaigs. Abiturientams tai – paskutiniai mokslo metai. Egzaminų šurmulys nepašykštės jaudulio, nerimo ir džiaugsmo.
Jų metu abiturientas įsitikins, ko išmoko, ko neišmoko ir kokias klaidas padarytas dėl savo nebrandumo, nerūpestingumo teks taisyti. Tai yra įmanoma, nes jaunystė daug gali.
Labai svarbus egzaminas – išleistuvės. Jų metu jaunuolis su brandos atestatu demonstruoja savo būsimo gyvenimo ir laimės supratimo viziją. Abiturientai gali rinktis, ar pasidžiaugti gražiausios, nepakartojamos, nuoširdžiausios mokyklinės draugystės akimirkomis, ar tapti suaugusiųjų marionetėmis, demonstruojančiomis šeimos prabangą ir tuštybę.
Ar jau taip gražus brangus dizainerio sukurtas rūbas, skirtas vyresnei damai ar džentelmenui ir rodantis svajonių ribotumą, siekį būti pokylio dama ar išsiskiriančia rūbais salono figūra?
Limuzino įspūdis,prabangių suknelių blizgesys blanksta, kai pagalvoji, jog pasirinkai išdavystę, nusigręžei nuo bendraklasių, kurių dorai gyvenančios šeimos negali beprasmiškai švaistyti savo lėšų. Taigi palikdamas mokyklą, nemąstydamas dovanoji išdavystės kartėlį. Toks abituriento ego rodo mokyklinio ugdymo spragas ir jaunoje sieloje pradėjusį vešėti dvasinį šiurkštumą.
Labai negerai, kai su tokiu kraičiu, jaunas žmogus rinksis atjautos reikalaujančias profesijas. Kai suaugusieji išugdo požiūrį, jog prabanga – didžiausias gyvenimo gėris ir siekiamybė ir-sunku tikėtis jauno entuziazmo, kuriant bendrąjį visuomenės gerbūvį.
Pamokytas nusigręžti nuo prabangiame pasirodyme lenktyniauti negalinčių bendramokslių, vakarykštis abiturientas gali tapti žmogaus orumą žeminančiais manipuliavimais už menką atlyginimą dirbti savo įstaigoje verčiančiu darbdaviu, menkai atsilyginančiu už žemdirbio triūsą produkcijos supirkėju ar kitokiu šešėlio veikėju, žlugdančiu kraštą.
Šiemet, kai priimtas įstatymas skatina jaunus žmones neskubėti čiupti taurelės, kultūros darbuotojai, bažnyčia, jaunimo organizacijos dar suspėtų pakviesti gražiai atšvęsti išleistuves. O jaunimas išlaikytų dvasinės brandos egzaminą, ištaręs ne suaugusiųjų snobizmui ir tuštybei.