Keičiasi laikai, keičiasi ir vestuvių muzikantai. Pusseserės Julytės vestuvėse su mikrofonu staipėsi muzikantas Tomas, iš įrenginio sklido kito labiau žinomo dainininko balsas ir visa tai vadinosi gyva muzika. Per mano vestuves grojo trys muzikantai. Armonikos, būgno ir smuiko garsai veržėsi tolyn iš namų, nešdami žinią – dar viena pora tuokiasi. Muzikantai buvo ne kokie nors neapsiplunksnavę gaidukai, kaip tas Tomas, o jau spėję ne vienose vestuvėse savamokslio išmonę parodyti.
Muziką papildydavo čia pat kuriami kupletai, raginantys linksmintis – vis „pakelti stiklelį“. Kad svečiai neužmirštų pinigėlių muzikantui, protarpiais nuskambėdavo:
„Pageidavimą sakyk,”
„Piniginę pakratyk”.
Ar gali užmiršti savo vestuvių muziką, net jei toje muzikoje muzikos ir ne tiek daug.? Bet ji sklinda ir pasiekia tavo kiemo draugų, bendramokslių, pusseserių ausis, nuveria aštriu skausmu tas, kurios avėjo gražiausiais bateliais, kurių suknelės gražiai priglusdavo prie kūno, kurios nesėdėdavo kamputyje per šokius ir nekviesdavo tavęs į plotus. Ir, nesvarbu, kokius kupletus dainuoja muzikantas, tikriausiai, kiekviena iš jų girdi „ne tavo vestuvės, vis dar ne tavo, o tu jų labiau verta“
Būgnininkas ir grojantysis armonika taip ir liko blunkančioje praeities vizijoje. Bet smuikininkas…. Jo jau nebekviečia groti, tačiau jis vis dar nešiojasi smuiką. Matau jį rytais prie įėjimo į mano namą, nes jis gyvena tame pačiame name.
Praeivį į spąstus pasigauna kokiu nors nekaltu klausimu, kaip antai: „ar dažnai lyja Kinijoje“. „Nežinau“, nenusiteikęs kalbėti, burbteli skubantis žmogus. Tas „nežinau“ suteikia buvusiam vestuvių muzikantui pranašumo jausmą. Anot jo, štai kokie neišprusėliai jo nebevertina. Manęs pasiteiravo, ar galėčiau padeklamuoti eilėraščio posmelį apie jūrą. Iš pradžių maniau, kad lengvai įvykdysiu egzamino užduotį, bet sutrukdė vienas kitas žodis išsitrynęs iš atminties. Tada pasiteiravau to žmogaus, kodėl jis tikrina praeivių žinias.
– Ar aš atrodau laimingas, gerbtinas, savas tarp tų žmonių, kurie čia praeina?- klausimu į klausimą atsakė.
– Nežinau,- atsakiau. Negi sakysi –„ne“
– Bet atsakymas jo nedomino. Nori pagrosiu,- pasiteiravo? Ir nelaukdamas sutikimo smičiumi perbraukė per stygas.
Smuikas suspigo. Smuikininkas uždainavo „Vakar girtas aš buvau“. Eilutė dainos kurią, lydėjo savitas klausą rėžiantis smuiko garsas ir vėl eilutė žodžių… Pagaliau muzikos pratybos baigėsi. Derėjo eiti. Tačiau mano akivaizdoje vykstanti drama kėlė smalsumą.
– Manęs gali klausti, ko tik nori – atsakysiu. Moku mintinai daugybę dainų. Puikiai prisimenu visus eilėraščius, kokius tik mokė mokykloje. O sėkmė mano adreso neužsirašė. Ar dar pagroti?
– Ne, ačiū, – atsakiau. –
– Muzikantas užminė mįslę – kodėl, mintinai išmokęs eilėraštį apie jūrą, negali prisišaukti sėkmės.
Mindaugas JONUŠAS