Autobuse, kelyje į Molgienų kaimą, su šalia sėdinčiu bendrakeleiviu kalbėjome apie žmonių likimus. Abu stebėjomės, kad būna gamtos nenuskriaustų žmonių, kurie užuot kabinęsi į gyvenimą, elgiasi tarsi piktų jėgų siunčiami į pražūtį ir jų nepamoko nei nesėkmės, praradimai, netektys. Tada į mūsų pokalbį įsiterpė moteriškė ir jos pasakojimas buvo tarsi mūsų pokalbio apibendrinimas.
Neturiu daug galimybių klajoti po pasaulį. Banginiai, tigrai , antilopės ir kiti kilnūs, taurūs padarai žavi turistus už mano akiračio ribų. Prisipažįstu – aš ne iš tų, kurie plaukioja po gilius ir plačius vandenis. Niekada nebandžiau ieškoti kokio nors liūto, pasiklydusio Kilimanžaro sniegynuose. Mano gyvenimas ramiai tekėjo daugiabučio bute. Na, ir gyvūnija buvo paprastesnė. Nebuvau pedantiškai tvarkinga.
Todėl kandys, kinivarpos, vorai, kartais užklystančios pelės nejautė didelių nepatogumų. Tiesa, mano vonios vorus kartais apimdavo keistas šišas, kažkokia pražūtinga aistra ir azartas. Negaliu suvokti, ar tas polėkis glūdėjo jų genuose, ar tai kokio nors garso, kvapo ar kito poveikio postūmis. Kažkaip vienas iš šios patalpos vorų atsidurdavo vonioje ir beviltiškai stengėsi vonios kraštu iškopti, kad galėtų grįžti ten, iš kur atėjęs. Įveikęs pusiaukelę nukrisdavo ir vėl kopdavo.
Užmiršusi, ko atėjusi į vonią, stebėdavau voro kelionę: jau atrodydavo iškops, bet ne – vėl kritimas žemyn. Kartą ant vonios krašto pasvėriau rankšluostį. Vorui jis sukėlė dar daugiau panikos. Atsargiai nukrapščiau jį ant skudurėlio ir su visu skudurėliu padėjau ant vonios spintelės. Po kelių minučių voras buvo vėl ant vonios krašto. Rodėsi, kad kerai jį sugrąžina ten, visai arti pražūties. Po keleto nepavykusių bandymų jį išgelbėti, palikdavau vorą –keistuolį vieną kovoti su likimu.
Lemtinga jo kelionė baigdavosi blogai – nuo beviltiško kopimo išsekęs po kažkelinto kritimo taip ir likdavo gulėti vonioje.
Vandens čiurkšle bandydama atsikratyti nereikalingo žuvusio gyvio, spėlioju, kodėl impulsas stumiantis pražūties link esti toks stiprus.
Mindaugas JONUŠAS