Teklė, kiekvieną žiemos rytą sunkiai brukdama ištinusias kojas į batus, ryžtingai nusprendė – reikia kaliošų. Bet Triušelių kaime parduotuvės nebuvo – uždarė, kai visas kaimo jaunimas išsilakstė, o senoliai parduotuvės maisto ant stalo beveik nedėjo, o ir kitokių prekių jiems nelabai reikėjo. Porą kartų per savaitę atvykdavo autobusiukas su maisto prekėmis, bet avalyne jis neprekiavo. Todėl reikėjo važiuoti į miestelį.
Teklei nebuvo lengva iš namų ištrūkti: tvarte buvo ožys ir pora ožkų, apie namus sukinėjosi keturios katės, trys šunys. Juk tiems keturkojams nepasakysi – išsivirkite pusryčius. O dar į sodą atskrendančias zylutes reikėjo sužiūrėti.
Kol Teklė apšėrė ožkas, išvedžiojo šunis, pakeitė smėlį katėms ir pribėrė sauso pašaro bei lesalo –gerokai sugaišo. O dar ožkiukas iš tvarto išsiveržė į kaimynės avietyną. Viliojo moteriškė jį į tvartą ir su duonos rieke, ir su morka, o tas erdvės pasiilgęs, kaip užsuktas visomis keturiomis kojomis šokinėjo lyg pasijuokti norėdamas.
Viską sužiūrėjusi, ugnį ir šviesas užgesinusi, duris užrakinusi, pagaliau moteriškė paliko sodybą. Vienas, vienintelis kartą per savaitę pravažiuojantis pro Triušelius autobusas pralėkė jai pro pat nosį. Tačiau ji buvo susiruošusi ir grįžti nebenorėjo. Todėl nutarė laimę pabandyti kelyje. Mojavo ir vienai ir kitai pralekiančiai mašinai – nė viena nestojo. Jau ketino Teklė grįžti namo, bet ėmė ir sustojo didelis gražus tamsiai mėlynas automobilis.
Tik greitai lipk į mašiną, – man kiekviena sekundė brangi,- paragino vairuotojas.
Teklei ir kojų maudimas praėjo, stryktelėjo kaip prieš dvidešimtį metų.
Užsisek ir sėdėk ramiai, teks greitokai lėkti,- pasakė vairuotojas.
Teklė pamanė, kad paslaugus mašinos šeimininkas juokauja. Jauni, žinoma, laksto, galvas pametę, bet čia už vairo sėdėjo solidus prie aštuntos dešimties artėjantis žmogus.
Kaimynėle, ilgokai laukiau brangių vaistų. Jei šiandien jų nesusilašinsiu –atiduos kitiems. Ampulė pusantro tūkstančio kainuoja. Tačiau, jei suspėsiu gauti siuntimą iš šeimos gydytojos –mokėti nereikės. Gydytoja dar dirbs 10 minučių, o normaliu greičiu važiuojant ,reikėtų pusvalandžio,- greitakalbe išbėrė vairuotojas.
Moteriškė žvilgtelėjo į spidometrą –rodė 140.
Painiodama žodžius Teklė ėmė kalbėti „Sveika Marija“ Sukalbėjo du kartus ir mašina sustojo.
⦁ Laimę neši, moteriške, laiku atvažiavome. Štai mano vizitinė kortelė. Jei reikės, kur važiuoti paskambink, pavešiu, šypsodamasis pasiūlė paslaugą žmogus.
⦁ Ji paėmė vizitinę kortelę, bet skambinti nemanė. Mašina nuvažiavo. Ji apsidžiaugė, kad jos kojos liečia kietą aikštės žemę. Lėtai, neskubėdama žingsnis po žingsnio ėjo link parduotuvės. Priėjo parduotuvę, o čia ant durų užrašas „Švaros diena“
Mindaugas JONUŠAS