Registratorė pakėlė akis nuo kompiuterio ekrano ir pažvelgė į lankytoją. Lankytojas laukė, kada tarnautoja atkreips į jį dėmesį, ramiai, nerodydamas nekantrumo ženklų. Jis neturėjo, kur skubėti, mėgavosi įstaigos šiluma ir jaukumu. Rūbai buvo savito stiliaus, tokių rasti gali tik ten, kur dalinama nemokama labdara. Kelnės lyg kariško stiliaus, megztinis moteriškas, liemenė, skirta tiems, kurie vaikšto tamsiu paros metu: su atšvaitais ir sauganti nuo vėjo. Rusvų plaukų kuokštas, primenantis pakulas atrodė lyg kokia aureolė.
Registratorė pasiteiravo žmogaus pavardės ir staiga nutilo. Per lankytojo smilkinį ramiai ropojo padaras. Gyvūnas neskubėjo, atrodė, kad pasivaikščiojimas jam teikia malonumo. Jis, matyt, nebuvo nei nervingas, nei baugštus todėl, kad sutarė su šeimininku. Registratorė stebėjo padarą ir lankytoją. Ji laukė žmogaus reakcijos. Tačiau žmogus išliko toks pat viskam abejingas, kaip ir anksčiau.
Keliauninkas nuo smilkinio perėjo ant smakro, paskui ant kaklo. Kažką pajutęs lankytojas pasimuistė ir lengvabūdis jo plaukų brūzgyno gyventojas nukrito ant registratūros stalo. Čia jis buvo nepageidaujamas. Tarnautoja turėjo sustabdyti padaro kelionę, bet ji nesumojo, ko griebtis. Tai buvo keliaujanti gyvybė. Negi imsi be gailesčio žudyti. Jei žudyti, kuo žudyti? Nebuvo jokio patogaus egzekucijai daikto. Dokumentų aplankai -per dideli rėpliojančiai būtybei, be to negerai, jei ant kurio nors aplanko atsirastų dėmė, su tušinuku į žvėrį nepataikysi, su rankos pirštais atakuoti parazitą – šlykštu. Naivus keliauninkas tęsė savo žygį, nė nenutuokdamas, kad yra stebimas ir, kad jam ketinama padaryti galą.
Moteris pastebėjo liniuotę. Sukaupusi visą ryžtą užsimojo, užsimerkė… smūgis… Atsimerkė. Bet padaro ant stalo nei gyvo, nei negyvo nebebuvo. Lankytojo taip pat nebebuvo. Matyt, čia užsuko, neturėdamas svarbaus reikalo. Deja, jo padarui tas vizitas lemtingas – ilgai neišgyvens tarp aplankų. Bet pats kaltas, ko jam reikėjo keliauti iš jaukaus brūzgyno.