Kelte jis susirado nuošalesnę vietą. Nenorėjo susitikti kurio nors senokai bematyto smalsaus pažįstamo. Jam buvo gerokai įgrisę meluoti ir vaidinti, jog yra laimingas ir patenkintas savo gyvenimu. Sakyti tiesą ir pasirodyti lyg kokiu paguodos kaulytoju – buvo dar bjauriau.
Apsidairęs ir nepastebėjęs nė vieno pažįstamo veido, pasijuto daug geriau. Tik žvilgsnis stabtelėjo ties miela jaunos mergaitės figūrėlę. Ji nuėjo link kavos aparato. Jis vos susilaikė neprišokęs, siūlydamas pagalbą. Bet tuoj sudraudė pats save ir ėmė stebėti, kaip vaikai šeria būrį kirų.
Mėtomus aukštyn duonos gabalėlius paukščiai gaudė, ore, klykaudami, klegėdami, lenktyniaudami.
Keltas perplaukė marias. Būrys margų saulės ištroškusių pliažo lankytojų pasklido ant kranto. Jis išlipo bene paskutinis, nes nemėgo to sujudimo, brovimosi pirmyn, lipant iš kelto. Mergina jau buvo išlipusi anksčiau, dairėsi, kuriuo keliu pasukti. Matyt, nebuvo pratusi iškylauti viena. Todėl jautėsi truputį sumišusi.
⦁ Jūs neatrodote vietinė, kaip čia patekote?- užkalbino jis.
⦁ Ketinu čia mokytis,- atsakė.
⦁ Šit kaip? Gal dviese prie jūros bus smagiau? – pasiūlė savo draugiją ir pastebėjo, jos dar visai vaikiškame veide nustebimą, o akyse dvejonę. Ji nenorėjo likti viena, bet, žinoma, prisiminė, visa, kas jai buvo pasakojama apie pavojingas pažintis. Vis dėlto nenoras likti vienai nugalėjo.
⦁ Man reikia vadybininkės. Dabar dirbu versle, bet nutariau kurti pats savo renginių verslą.
⦁ Ji nieko neatsakė, bet veido išraiška rodė, kad renginių vadyba susidomėjo.
Buvo per karšta kalbėti apie vadybą ir jis nutilo. Jis visai nenorėjo patekti ten, kur pajūris tirštai nusėtas prakaituotais kūnais, motinos kariauja su kaitros išvargintais, zirziančiais vaikais, kažkas rūko, kažkas taip įnirtingai čepsi, kad, rodos, jog tai paskutiniai kąsniai prieš pasaulio pabaigą, ore laksto energingų poilsiautojų mėtomi kamuoliai.
⦁ Ar sutiktumėte eiti ten, kur aš einu, kai noriu pabūti vienas?
⦁ – Ji linktelėjo galvą.
⦁ Asfaltuotas kelias baigėsi. Jie nusiavė basi. Kojos jautė smėlio šilumą. Jūra – rami, rami – nė bangelės. Jis pasiklojo didžiulę tetos Julijos jam įdėtą lovatiesę, ( teta rūpestingai prižiūri jų namus, šeimininkauja, kol tėvai išvykę skinti apelsinų). Ji krepšelyje surado rankšluostį. Lovatiesės tuščias kraštas buvo tarsi palikta nepuolimo juosta.
⦁ Šiandien mano gimtadienis. Jau dvidešimt penkeri,-pasisakė jis. Neturiu su kuo švęsti.
– Eime maudytis,- pakvietė ji.
Jis paėmė jos mažą delniuką į savo delną. Jie perėjo įkaitusio smėlio juostą, pajuto vandens vėsą. Vieta buvo sekli. Jūros dugnas neklampus. Todėl galėjo eiti tolokai nuo kranto… Dviese į pasaulio kraštą.
Kaip būtų gera, kad abu pavirstume jūros dvasiomis ir galėtume egzistuoti taip, kaip smėlis, vanduo, muzika, tyla ir kaitra,- pamanė jis.
Ji išlaisvino savo ranką ir su vaikišku džiugesiu ėmė taškyti vandenį. Saulė atsispindėjo vandens pursluose. Tolokai nuplaukęs, pastebėjo, kaip ji bėga į krantą. Saulės apšviesti vandens lašeliai ant jos kūno atrodė lyg žvynai.
⦁ Mano gimtadienio undinėlė,- iš pasąmonės išplaukė mintis.
Jis nebuvo toks, kaip daugelis jaunų žmonių, kurie veržiasi į laisvę iš tėvų namų. Vaikinas mėgo namų užuovėją, vaikystės prisiminimų graudulį, jei būtų galėjęs būtų stabdęs laiko tėkmę.
⦁ Stebėdamas mergaitę, visai neseniai ištrūkusią iš namų su dar ryškia jų aura, pajuto, kaip jo vaizduotė kuria namų užuovėjos viziją su ja. Toje undinėlės pilyje jis kažkaip tarsi įsikūnijęs į tėvą, ilgus metus išsaugojusį širdies šilumą mamai. Mama, nors ir slepianti jausmus nuo vaikų, bet visa savo esybe spinduliuojanti išpuoselėtu moteriškumu, bet kas iš jos išorės gali suprasti, kad tai moters, kurią apkabina stiprios rankos, kuria rūpinasi, lepina, gerbia.
⦁ Gimtadienis tokia diena, kai bandai žvelgti į ateitį. Vizijos piešė paskui undinėlę bėgančius berniuką ir mergaitę vienodais melsvais trumparankoviais marškinėliais. Susigėdęs sentimentalumo, paniro į vandenį. Išniro. Su sauja šalto vandens nusivijo naująją pažįstamąją. Užpilti vandens neišdrįso.
Net tokioje nuošalioje pajūrio vietoje iš kažkur išdygo ledų pardavėja, garsiai, įkyriai siūlanti prekę. Mergina pamojo ledų pardavėjai. Jos ėmė aiškintis, kokie ledai skanesni. Jis lyg patyręs aktorius šimtus kartų kartojęs šį vaidmenį, kažkokio įprasto, vos ne šokio judesiu pasiėmė telefoną, atsiprašė, pasakęs, kad jam būtina paskambinti, nutolo, kokį dvidešimtį žingsnių, palaikė tylintį telefoną, vėl atsirado, kai mergina jau turėjo du ledus. Ji ištiesė jam ledų porciją, jis paėmė. Abu valgė ledus, jis –nejausdamas jų skonio.
⦁ Man jau metas, – po keleto minučių pasakė jis.
⦁ Negera žinia ?
⦁ Taip,- sumelavo.
Jis sulankstė savo patiesalą, įdėjo į kuprinę, pasiėmė rūbus, apavą nubrido smėliu tolyn link persirengimo kabinos. Grįžtant asfaltuotu keliu link kelto, nuotaika nebebuvo tokia, kaip, einant link jūros. Menkumas slėgė pečius: Rytoj darbo birža, gražūs pasakojimai apie renginių organizavimą sutiktiems pažįstamiems, išlepintų, kvailokų personalo vadybininkių klausimai, kas jus labiau domina – darbas pagal pašaukimą ar atlyginimas ir kartėlis, kad teko pajūryje palikti undinėlę, kuriai nevykėlis bedarbis ,negalintis nupirkti net ledų, neišdrįso pasakyti „ mergaite, mano.“
Gerai, kad kišenėje turi autobuso talonėlį. Migdantis autobuso burzgimas padės pasinerti į palaimingą snaudulį, užsimiršti, nebegalvoti apie nieką.
Mindaugas JONUŠAS