Važiavau aplankyti tetos Teresėlės. Šalia manęs autobuse atsisėdo vėjo nugairintas vyriškis. Jo apranga buvo tokia, kad vien pažvelgus į ją, visu kūnu perbėgo niežulys. Pastebėjęs mano reakciją, pakeleivis iškošė pro dantis: „Smirdėti įstatymai nedraudžia“.
Matyt, jis buvo pasiilgęs bendravimo, tad, nekreipdamas dėmesio, ar aš klausausi, ar ne ėmė pasakoti apie savo pažįstamą žmogų:
Pamenu, kai susirinkdavo giminės senoliai jų kalboje kartodavosi žodžiai, nusakantys laiką, apie kurį buvo kalbama: „Smetonos laiku“, „prie ruso“, „prie vokiečio,“ „per karą“. Žmogus taip skirstantis laikmečius man, bent jau paauglystėje, atrodė vos ne dinozauro vienmetis. Aš nesu tasai, kuris vis dairosi atgal ir kartoja, jog anais laikais medus buvęs saldesnis, daina linksmesnė, o vanduo vandeningesnis. Tačiau, savo apmaudui, pastebėjau, kad vis dažniau imu kartoti: „mano jaunystės laikais,“ „tuo metu“, „anuo laiku.“
Toks polinkis – tai ne žilas plaukas, kurį gali nudažyti. Išduoda begėdis, kad priklausai nueinančiai kartai.
Panašiu sakiniu pradėsiu ir savo pasakojimą. Taigi – tais laikais, kai nebuvo nakvynės namų ir be darbo buvo daugybė žmonių, kuriems negrėsė atskirtis . Darbovietėse „triūsė“ darbštuoliai, apie kuriuos sakoma „kur dėsi nepadėsi ir, jei padėsi – nepasidžiaugsi“. Siūlės plyšo nuo gamyklos fotografų, įstaigos darbuotojų laisvalaikio organizatorių, sienlaikraščių leidėjų, nežinia, ką veikiančių profesionalių – visuomenininkų ir mėgėjiškos meno kūrybos organizatorių. Jie gaudavo nedidelę algą, pagyrimo raštų švenčių proga, galėjo gyventi oriai, nejausdami nusivylimo savimi ir gyvenimu.
Tarsi tokiam gyvenimui gimęs buvo ponas Rudolfas, buvęs ir geležinkeliečiu, ir jūreiviu, bet taip ir nepažinęs savo sutarto darbo. Teko kartu su juo eiti į jūrą, kad jį Perkūnas. Košės privirė, per kraštus bėgo. Po to, kai liko kranto gyventoju vaikščiojo.
įspūdingais, senokai žirkles užmiršusiais tamsiais truputį žilstelėjusiais plaukais, marškinių apykaklė, mačiusi ir juodo, ir spalvoto, tabalavo keistai surištas gerokai per ilgas kaklaraištis. Oranžiniai suvarstomi batai atrodė lyg nuimti nuo pačiūžų. Visur, kur tik ėjo, nešiojosi juodą vėliavą. Įdomu, tai, kad Atgimimo laiku jis vienas iš pirmųjų pasinėrė į patriotinę veiklą, nors gimstanti racionali būtis negalėjo būti palanki tokiam žmogui kaip jis.
Aikštėje kupinoje euforijos visi mes atrodome romantiškai, bet, sugrįžę į namus, deja, esame tokie, kokie esame.
Kažkas jo širdyje sukirbėjo tada, kai mūsų laivas užplaukė į Maltą.
Jaunas elektromechanikas, turėjęs nė iš pėdos nepaleisti Rudolfo ir dar vieno jūreivio svetimame krante nenorėjo kartu su pavaldiniais vaikštinėti po krautuvėles ir leido jiems klajoti savarankiškai. Rudolfas kažkaip užsimiršo, bandė aprėpti, kuo daugiau vaizdų ir paklydo. Tik paklydęs suvokė, kad nemoka jokios svetimos kalbos. Ilgokai blaškėsi po svetimą miestą, sulaukė vakaro.
Vėlai vakare jį nakvoti priėmė vienuolyne. Nelemtas atsitikimas galėjo tapti lemtingu jo, kito jūreivio, elektromechaniko, o gal net viso laivo vyrų gyvenime. Rūpesčių graužiamas, jis negalėjo užmigti. O kai negali užmigti, lenda visokios mintys.
-Kodėl jo Lietuvėlė negalėtų būti, kaip Malta: visi be baimės eitų į bažnyčią, nakvynė vienuolyne nekenktų jo ir jo vaikų ateičiai, gatvėse stovėtų jo gimtinės, o ne svetimi paminklai. Vienoje aikštėje – Mindaugas, kitoje Vytautas, trečioje Gediminas. Mergaitės moteriškumo mokytųsi „Karalienės Onos – Aldonos“ draugijos užsiėmimuose.
Sostinėje reikėtų istorijos parko, kad vaikai ne iš vadovėlio sužinotų apie kunigaikščius, bajorus, sukilimų vadus, lietuves kunigaikštienes ir karalienes, alkas ir vaidilutes.
Anksti ryte jis šiaip taip pateko į laivą. Vyrai su juo pabendravo vyriškai, bet valdžiai neišdavė. Tepdamas mėlynes kažkokiu laivo gydytojo duotu tepalu vis negalėjo atsikratyti jūreiviui nederančių minčių apie laisvę mėgti istoriją, melstis, pasirinkti vienuolio gyvenimą. O gal kas ir prasitarė, kad to žmogaus gyvenimas ėmė ristis žemyn.
Didžiosios 1989 metų euforijos metu.( Ak ir vėl tas metas). Rudolfas užsukdavo pas mane, į bendrabutį, su nemažu termosu paprašyti karšto virinto vandens. Šeima jį paliko. Namus dar turėjo, bet užsibuvo rezerve, o tai kaip ir darbo netekimas. Kaupėsi neužmokėti mokesčiai. Jo palėpėje nebebuvo nei vandens, nei elektros.
Patriotines misijas, matyt, pradėdavo nuo mano bendrabučio.
– Jei mylite Tėvynę, pakabinkite lange šį šūkį,- rūsčiai tardavo lankytojas. Jei atsisakysite – stovėsiu su juoda vėliava, tol, kol prabus jūsų lietuviškas kraujas. Aš „Karalienės Onos – Aldonos“ draugijos prezidentas.
Kartono lapuose, improvizuotuose kvietimuose sąmonėti, arklys vaiko ranka buvo labai dailiai nupieštas. Karys rodėsi lyg atskridęs iš kosmoso. O patriotinių šūkių margavo visa aibė: „Ant vėliavų sujudo vėlės. Vitautas – musų garbė, Kęstutį pražudė išdavikai – jiems juoda vėliava. Ažuolinai nyksta – mūsų sielas skursta.“ , „Būkite blaivininkai.‘‘
Padėkodavau už kartono lakštus, kurių neketinau kabinti. Melavau, kad pirma derėtų nuvalyti langus ar nurodydavau kitokias atsisakymo priežastis. Jis suprato, kad vengiu patriotinio įpareigojimo, tačiau nepyko, nutaręs, kad užteks mieste tų vitrininių langų. Bet, matyt, tų improvizuotų plakatų kratėsi visi ir visur. Tada draugijos prezidentas ėmėsi ąžuolų sodinimo.
Slapta Rudolfas bandė prisodinti ąžuoliukų miesto parke. Bet, anot jo, sužinojo tėvynės išdavikai ir suarę tą sklypą prisodino našlaičių.
Apie, ką jis svajojo tą vėlų vakarą klajodamas po miestą – niekas nebe sužinos. Prisiminimai ar svajonės sutrukdė pamatyti atlekiantį automobilį…
Priglaudė jį benamių kapinių žemelė. Blunka jo vardas ant valdiško kryželio. Gal išliko koks nors jo slapta pasodintas ąžuoliukas vėjui šnabždantis pasakojimą, apie žmogų, kuriam taip rūpėjo, kad klestėtų ąžuolynai ir sielos neskurstų?