Autobusas riedėjo Žemaičių aukštumos keliais. Kelias kilo tai aukštyn, tai žemyn. Metas buvo vėlyvas. Pro langą galėjai matyti kelio pakraščio atšvaitus, iškilmingą snaigių šokį po kelio žibintais ir sodybų be šviesų kontūrus. Nežinau ties kokia vietove pamačiau namuką, kurio langai švietė ryškia geltona šviesa. Sunku buvo patikėti, kad tokiame namuke, nuošalioje vietoje, gali gyventi jauni žmonės.
Nebuvo matyti Kalėdinių dekoracijų. Tačiau šviesa tarsi sakė, kad trobelėje yra daug vienatvės ir stebuklo laukimo ir tas laukimas nebebuvo tikras laukimas, o tik įprotis. Kelias manęs laukė tolimas, laikraštis, kurį nusipirkau, jog paįvairinčiau kelionę buvo tris kartus perskaitytas. Todėl nutariau leisti padirbėti savo vaizduotei.
Ji žvilgtelėjo į laikrodį, nustebo, kad jau taip vėlu. Turbūt, jos vienos langai tebežybso visoje priemiesčio gyvenvietėje. Ji tuoj padės į indaują paskutinę nuplautą ir išblizgintą lėkštutę ir Kalėdinės nakties rimtis bus sugrąžinta į namus.
Prieš keletą valandų būta subruzdimo, bėgiojimo iš virtuvės į kambarį ir vėl į virtuvę. Stalas nukrautas mišrainėmis, kepsniais, saldumynais rodė, kad šeima nors ir gerokai sumažėjusi, išsisklaidžiusi, bet dar neišsižadėjo įpročių ir papročių.
Dabar, kai šventėms skirti indai vėl išrikiuoti lentynose, maistas, kurio prigaminta per daug suslėptas šaldytuve, nutilo svečių sukeltas erzelis, ją apėmė Kalėdų nakties nuotaikos: ji vėl galėjo netrukdoma jausti nepaprastos nakties žavesį. Ją užplūdo įvairiausi jausmai: graudulys, nerimas, tarsi prapuolė savo tikrosios aš pajautimas.Turbūt taip jaučiasi žmonės sugrįžę į amžinybę ir, anot raštų,vėl sugrąžinti į trisdešimt trečiuosius savo metus.
Net, o Viešpatie, atgijo kažko nepaprasto laukimas. Ach, tas laukimas… Jis nubunda vieną pavasario akimirką, jį užgožia kasdienybė, bet, kai jau atrodo, jog dingo ir nebebus , nebedrums jausmų – ima ir užklumpa vėl, atlėkęs su jūros ošimu, ievų, jazminų žydėjimu ar Kalėdų eglutės žaislų, mandarinų, vanilės, cinamono kvapais..
Moteris pažvelgė pro langą. Sniego mažai – nebus didelio javų derliaus, debesys paslėpė žvaigždes – sodai neketina būti labai dosniais. Bet kas tai – kelyje sumirgėjo atšvaito žaltvykslė. Žmogaus – nematyti. Tik juda žalsva švieselė. Kas ir kur keliauja tokią darganotą vėlyvos žiemos naktį? Švieselė pasuka link keliuko į jos sodybą, artėja link namo.
Atverti duris? O gal dar kartą pasukti raktą? Nežinosi, kas klaidžioja tokiu vėlyvu metu. Skambutis į duris. Ji, ne ne ji, o tik jos ranka kažkaip staiga čiupo šukas ir keletą kartų perbraukia gerokai pražilusius plaukus. Tada eina prie durų.
Kas ten?- pasiteirauja.
Aš,- atsako žvalus vyriškas balsas.
Tai tu?- paklausia ir nepasako „ anūkėli”, „sūnėne“, „kaimyne“. Nes jam apibūdinti netinka nė vienas iš tų žodžių. O ir apskritai – nėra žodžio jo vaidmeniui nusakyti.
Tai, kas jis? Gal nuo Akmeninio svečio pasprukęs plevėsa ar, stebuklų naktį priemiesčio keliukuose beklaidžiodamas, sužvarbęs ir ketinantis prašyti arbatos senjoras Giacomo, nejaugi savo pažadais apipilti skuba Tomas Nipernadis arba kažko ieško tik į trijų mylimųjų širdis kėsinęsis kuklesnis už pasaulio širdžių ėdikus, Lietuvos kaimuose ramybę drumstęs nedorėlis?
Negerai šventą naktį atverti duris žmogui, kurio vaidmenį ir nusakyti sunku, bet ji atrakina duris.
Sveikas. Gal arbatos? Pabuvusių mišrainių žinau, kad nemėgsti. Turiu vyno –balto ir raudono…
Raudono,- atsako.
Ji suranda taures, atneša vyno. Jis jas pripila.
Moteris pamano, jog stalas daug gražesnis, kai nėra apkrautas ir perkrautas, šventei visai pakanka dviejų taurių. Bet pasiteirauja:
Ar nesi alkanas?
Ne,- atsako, – aš nuo vaišių stalo. Giminių susiėjimuose viskas pagardinta saldžia piktdžiuga, maloniais šūksniais bandoma nuslėpti nutolimą vieniems nuo kitų. Pavargau nuo to sunkiai spaudžiamo netikro pernelyg džiugaus artimumo.
Apie ką kalbėsime?
Nebūtina kalbėti. Patylėkime kartu.
Ji negalės papasakoti nei kaimynei Vandutei, nei Onutei kas buvo užėjęs Kalėdų naktį, svečiams išsiskirsčius. Juk jis ne anūkas, ne sūnėnas, ne įvaikis, ne kaimynas, ne …( Viešpatie aukščiausias, ne jos amžiuje tokie dalykai)… Jos nesupras, kad kartais Kalėdų naktį užsuka, tas, su kuriuo galima patylėti kartu. Taip tai tas, kuris pasiklydo laike ir prasilenkė su ja, kai laukimas galėjo turėti prasmės.
Atšalo nekurstoma krosnis. Jai teko keltis nuo fotelio, ant kurio atsisėdo, norėdama pailsinti kojas ir užsnūdo.
Mindaugas JONUŠAS