Perėjęs penketą kiemų Rokas pailso. Niekaip negalėjo rasti jokios užuovėjos. Atsisėdo ant kažkokios dėžės. Smarkiai lijo. Jis visas peršlapo, net slėptis nuo lietaus nebebuvo verta. Rangytis po kokiu nors pirmo aukšto balkonu dar buvo anksti – pastebės. Rokas spėjo įsitikinti – vos ne kiekvienas namas turi viską kiaurai matantį angelą mutantą. – moterį – vario spalvos plaukais ( kokybiški dažai ne kiekvienai žilai galvai), spigiu balsu pranešančią pasauliui, apie valkatos pasirodymą padoriųjų teritorijoje.
Tiesa, jis pats kaltas. Tas seniokas, kuris priėjo prie jo darbo biržos kieme ir pasiūlė padirbėti jo sodyboje, būtų radęs jam kampą pernakvoti. Visokio darbo sodyboje Rokui būtų užtekę iki pavasario. Pusryčiai buvo sotūs, pietų sriuba tiršta. Bet, kai per pietus liko virtuvėje vienas pats nepajuto, kaip čiupo nuo lentynos butelioką ir užsikišo už užančio. Šeimininkas pastebėjo, nebeleido nė darbo pabaigti… Tikriausiai butelis buvo nupirktas talkininkui pavaišinti. Vakarieniautų šiltoje virtuvėje, malkom krosnyje spragsint, o dabar lyg benamis šuo lietuje. Po balkonu tokiam peršlapusiam ne nakvynė. Reikėjo ieškoti, ko kito. Staiga jis prisiminė, kad neseniai iškraustytas iš namų jo bičiulis su šeima. Jis net aptiko raktą kišenėje.
– Tikriausiai ten niekas negyvena, – pamanė ir kojos pačios ėmė nešti jį link užuovėjos. Štai ir namas, koridorius, prastų rūkalų ir bendro tualeto, daug kartų kepto pigaus aliejaus, kvapai. Siaurais, vingiuotais laiptais ėmė kopti į palėpę. Surado duris. Užrakintos. Spyna nepakeista. Jo raktas lengvai apsisuko spynoje – tiko. Bus karališka nakvynė. Kambaryje tebestovėjo sofa, mėtėsi daiktai, kurių šeimininkams nebereikėjo. Rokas nuplėšė nuo savęs šlapius rūbus, susisuko į antklodę, susirangė ant sofos. Gurkštelėjo nemažą gurkšnį iš butelio. Paskui dar vieną gurkšnį. Ant grindų pastebėjęs laikraštį, paėmė jį, susuko kamštį, užkimšo butelį: šilumos reikės ir rytoj. Statydamas butelį ant palangės, pastebėjo peleninę su nuorūkomis, o šalia degtukų dėžutę. Jo laukė šaunus vakaras – net su dūmeliu.
Šiluma, dūmelis gramzdino jį į vis gilesnę palaimą,kol palėpė išnyko, jis lėkė laukais ant žirgo, spigino saulė. Tas spiginimas tapo įkyrus. Kažkodėl laukai iš kažkur prisipildė dūmų kvapo. Tas kvapas ir privertė jį nubusti.
– Ilgai miegojau. Saulės jau pilnas kambarys, – dingtelėjo mintis,- bet dabar lapkritis, iš kur ta saulė. Liepsnojančiame kambaryje nuskambėjo pora riebių keiksmažodžių. Troškūs dūmai akimirksniu atėmė amą. Lapkričio „saulė“ nusinešė varganą žemės vabalą.
Kitą rytą, perskaitęs apie gaisrą, mieste mokytojas pensininkas Aloyzas skėstelėjo rankomis ir tarė, „kur skuba žmonijos evoliucija“. O ji skubėjo mokyti griauti save, kad praskintų kelią, naujoms įvairiai krutančioms formoms.