Jos tikro vardo aš nežinau. Jo negirdėjau minint. Tik pamenu, kad miestelio prie jūros padaužos ją vadino Dona Klara. Su kuo teko apie ją kalbėti, niekas nėra pasakęs, kad matė ją jauną. Tikriausiai į miestelį ji atvyko gyventi iš kitur: Moteris gyveno valdiškos vilos palėpėje. Ar gali žmogus savo gimtinėje gyventi valdiškos vilos palėpėje? Tai buvo ori ponia. Save vadino vilos komendante. Žiniaraščiuose, žinoma, rašė kitaip. Bet, kas išdrįstų šią elegantišką ponią pavadinti taip, kaip užrašyta kažkokiame kvailame popieriuje.
Prieš sezono atidarymą ji lauke vėdindavo čiužinius ir antklodes, per žiemą prigėrusius drėgmės ir po kurortinio sezono sugėrusių įvairiausių nemalonių nemalonių šaltų patalpų kvapų. Darbuodamasi niūniuodavo kažkokios melodijos motyvą, girdėtą, anot jos kaimynių, dar prieš karą Klaipėdos teatre.
Poilsinėje vasarodavo su šeimomis ir be šeimų žmonės iš VILNIAUS, kurių nuotraukos dažnai mirgėdavo laikraščiuose, matyt, norinčių nors vasarą pasislėpti nuo įkyraus dėmesio. Paprastas buvo Donos Klaros darbas: išvalyti patalpas naujoms pamainoms, išdalinti patalynę, vėliau surinkti skalbinius ir paruošti skalbyklai. Tačiau tokios kuklios paslaugos komendantei atverdavo kraštelį įžymybių buities…
Bėgo metai ir ji vis labiau ėmė tikėti, kad esanti jų buities dalis ir kad jų nuopelnai priklauso ir jai. Keitėsi laikai, viršininkai darėsi išrankesni, vila jų nebedomino. Čia atvykdavo menkesni tarnautojai. Moterys ir poilsiaudamos nekeitė įpročių: sukinėjosi bendroje virtuvėje, virė makaronus su padažu ir dešrelėmis.. Joms tas poilsiavimas – tai tik daugiau nepatogumų: svetima virtuvė, dušas tik penktadieniais ir įtampa, stebint vaikus, kad šie nepažeistų daugybės draudimų. Na, bet po atostogų galėdavo pasigirti, kad atostogavo prie jūros.
Donai Klarai tie pokyčiai nepatiko. Ji bodėjosi tokiais poilsiautojais ir kaip galėjo, taip stengėsi parodyti, kad jie ne ta publika, kuri turėtų poilsiauti prie jūros.
Poilsiautojai skundėsi, tokiu nemaloniu elgesiu su jais, bet, kol tvarka viloje priklausė nuo viršininkų, kuriems Dona Klara atrodė nepakeičiama poilsinės egzotika, tol komendantės niekas nelietė. Bet… kažkuris iš naujųjų viršininkų, sužinojęs, kad poilsinėje senatvės dienas leidžia kažkokia nemaloni senolė, nutarė padaryti tvarką. Jis kažkur kažkam paskambino ir Dona Klara gavo nedidelį butą su patogumais.
Bet už tuos patogumus reikėjo jai pačiai mokėti, o ji to daryti nebuvo pratusi. Buvusi komendantė neteko tokių mažų džiaugsmų, kuriuos patirdavo, radusi užmirštą šaukščiuką ar beveik pilną miltų pakelį. Po kurortinio sezono nebegalėjo pasijusti pastato valdove. Teko atsisakyti arbatos gėrimo verandoje, neteko malonumo stebėti debesų pro didžiosios svetainės langus.
Žiemos vakarais nebe nukrėsdavo šaltukas, išgirdus ( kartais jai rodėsi, jog girdi) senojo vilos šeimininko, kuris vos ne prieš šimtmetį vasaromis atvykdavo į savo vilą, bandydamas atsikratyti į jo šeimą besibraunančios džiovos, sunkius žingsnius ir kosčiojimą. Dona Klara nebeturėjo progos išvirti arbatos sužvarbusiam stintautojui. Visi tie pasikeitimai buvo nemalonūs, bet labiausiai ją erzino tai, kad turėjo gyventi daugiabutyje su prasčiokais.
Poilsiautojai, keliaudami pagrindine miestelio gatve į pajūrį, matydavo balkone senutę ir tik senutę. Niekas, rodydamas į ją, neaiškindavo:
Žiūrėkit vilos komendantė džiaugiasi saulėta diena. Ji net tą, aną, kitą viloje aptarnavo.
Šią vasarą pažįstami įkalbėjo nuvažiuoti į kurorto atidarymo šventę. Miesto aikštėje margavo prekiautojų palapinės, šventės proga suręstoje estradoje šoko ir dainavo tai vaikų, tai senukų kolektyvai.
Radę laisvą plotelį, repetavo tie, kurie dar tik turėjo pasirodyti scenoje. Pavargau nuo šurmulio ir nutariau palikti šventės linksmybes, žvilgtelėti į vilą. Kelias nuo centrinės aikštės iki kalvos su poilsine man pasirodė pailgėjęs. Kol užkopiau, gerokai pavargau.
Susiradau suoliuką. Vilos langai švytėjo švariai nublizginti, atnaujintas prieš sezono pradžią namukas kvepėjo dažais, klomboje geltonavo serenčiai. Viskas taip pat, kaip ir prieš daugelį metų. Bet vis tik kažko trūko. Ko?
Vilos kiemelyje nebepasirodė griežtoji komendantė. Kažkodėl pasidarė graudu.