Ansius Aldutis gyveno pačiame Kazakėnų pakraštyje vienas vienutėlis. Kol buvo jaunesnis išeidavo iš savo sodybos į laukus, pievas. Reikėjo laukų piktžolėmis neapleisti, derlių susirinkti, gyvulius apžiūrėti,o, kai persirito per šeštą dešimtį –žemes išnuomojo jaunai traktorininko šeimai , namai ir kiemas su sodeliu tapo jo visu pasauliu. Kodėl jis tūnojo lyg sraigė savo kiaute? Matyt, todėl, kad buvo Aldutis. Tie, kurie pažinojo jį nuo jaunumės, žinojo, kad jis Ansius Aldutis, pavadintas senelio garbei. Naujakuriai spėliodavo, ar kaimynas Aldutis Ansius, ar Ansius Aldutis.
Tiesa, kai jam prireikdavo geruosius marškinius išlyginti ar vilnones kojines suadyti – užsukdavo pas našlę Genutę. Genutė buvo geros širdies paslaugi moteriškė. Padarydavo, ko prašoma. Ansius padėkodavo, bet pakviestas arbata pasivaišinti, nepasilikdavo. Kaimynė – kantri moteriškė, vis neprarado vilties, kad vieną dieną jis supras, kaip ji jam reikalinga.
Gal taip ir būtų nutikę, bet… Viskas prasidėjo nuo tos Žolinės, kai nauja bendruomenės pirmininkė suorganizavo žemiečių susitikimą. Šventė buvo ne prastesnė negu kituose kaimuose: bendruomenės namuose akį traukė gėrybėmis nukrautas stalas. Aikštelėje margavo mugininkų palapinės. Penkiems kaimo vaikams pradžiuginti buvo atgabentas batutas. Ant sukaltos pakylos Kazakėnų žmones linksmino gyva muzika. Grojo meno mokyklos mokinys Žindžių Matukas, o dainavo ten pat besimokantis Stankų Sauliukas.
Į šventę atėjo ir Ansius. Bet atsisėdo ne prie Genutės, o prie savo buvusios bendraklasės, Vilniuje daktare dirbančios Aurelijos. Aldučio kaimynei labai nepatiko, kad jiedu vienas prie kito prisilenkę apie kažką šnibždėjosi. Tačiau stengėsi neišsiduoti, kad kaimo liežuvautojos nesuprastų. Lyg žaibas per širdį jai perėjo Aurelijos žodžiai:
Delsti nėra ko. Būtinai atvažiuok į Vilnių. Su manim nepražūsi, paglobosiu.
Genutės nuotaika prislėgta išliko per visą šventę. Na, bet ji vylėsi, kad Ansiukas tiek toli tikrai nevažiuos. Po poros dienų ji pamatė, kad geraisiais marškiniais nešinas link jos kiemo ateina Ansius. Ji nebežinojo, ar džiaugtis, ar nusiminti.
Kaimynėle, geroji, man didelės pagalbos reikia. Norėčiau, kad išlygintum marškinius. Į Vilnių važiuoju. Ar negalėtum Margio palakinti, kol manęs nebus?- ėmė gerintis Ansius.
Ak, tie vyrai,- pamanė Genutė. Jokio supratimo neturi. Kad galėtų kelias vienon trobon susikviestų. Tik savo patogumo žiūri. O, kad į moters širdį, rodos, devynios kiaunės nagus suleido –jiems nė motais.
Išlygino marškinius ir Margį palakino,gėles jo palangėje nuravėjo. Tos kelios dienos, kol jo nebuvo, jai šimtmečiu virto. Pagaliau grįžo Ansiukas namo. Tik kažkoks keistas. Kai ji pasiteiravo, ką jis Vilniuje veikė – kažką piktai atšovė. Savo kieme kokį nors darbą pradėdavo ir tuoj mesdavo. Apsiaudavo viena mėlyna kojine, kita žalia ir nepastebėdavo.
– Negi be tos daktarės savo kailyje nesitveria,-stebėjosi Genutė.
Ir tikrai, po poros savaičių vėl Vilniun išvažiavo. Grįžo po mėnesio, nelinksmas, išbalęs, drebančiomis rankomis.
Ar tik nebus kokie kerai?- baisėjosi Genutė.- Uždavė žmogui, kokių nors apdavų, tirpsta, kaip žvakė.
Nebevažiuok niekur iš kaimo,-įtikinėjo moteriškė.
Jis tik liūdnai nusišypsodavo ir atsakydavo:
-Negaliu, Genut. Turiu važiuoti.
Lyg kokio prakeikimo vejamas, tai išvykdavo, tai parvykdavo, menko, blyško, dėl mažiausio nieko supykdavo, nebesirūpino savo kiemu. Dilgėlės stogą būtų pasiekusios, jei ne Genutė.
Per Kalėdas Ansius netikėtai užsuko pas savo kaimynę
Genutėle, atleisk, kad ant drąsos paėmiau.
Drąsos jam netrūksta,-pamanė Genutė,- bet va kur gėdą, ar tik ne Vilniuje pametė.
Kol gyveni, kol esi stiprus ir sveikas, rodos, kad kitaip ir nebus. Pražiopsojau savo gyvenimą ir tave pražiopsojau. Atrodė, jei pasakysiu, ką jaučiu ir ką galvoju- pasijuoksi. Juk esu Aldutis ir dėl to man viskas kitaip klostosi. Na, bet tiek to, nesuksiu tau galvos…
– Lauk, kad aš tavęs savo namuose nematyčiau. Apie Aureliją zuja, pas mane paguodos ieško,- neteko kantrybės Genutė.
Tai, kad viskas ne taip. Visai ne taip, murmėjo išeidamas Ansius Aldutis.
Po kiek laiko Genutės kaimynas vėl išvažiavo į Vilnių. Genutė pykčiu nesitvėrė Kalėdas prisiminusi.
Pieninėje, kur „priduoti pieno“, eilėje stovėdamos, Kazakėnų moterys visas naujienas sužinodavo, Genutė nugirdo, kaip moterys gailėjo Ansiuko,kad jį vėžys ėda, daktarams nepavyksta sustabdyti. Ir tikriausiai jau ne parvažiuos, o bus parvežtas.
Moteriškė sukaupė visas jėgas, atstovėjo eilę, atidavė pieną, greit išsmuko iš pieninės. Parbėgusi namo graudžiai iš visos širdies pravirko. Ansiuko sodyboje kaukė Margis.
Mindaugas JONUŠAS