Lietuvos kultūros istorijoje užfiksuotas unikalus reiškinys knygnešystė, Kovo 16 dieną (knygnešių tinklą kūrusio Jurgio Bielinio gimimo dieną) minima knygnešio diena ir prisimenamas „kontrabandos“, aukojant save laikmetis.
Po 1863 metų sukilimo buvo uždrausta literatūra lotyniškais rašmenimis Lietuvoje. Šiam draudimui atkakliai pasipriešinta. Sunku surinkti duomenis apie slaptą veiklą, bet šaltiniai nurodo, kad būta daugiau negu 2000 žmonių, aukojusių save knygai. V. Kudirka apysakoje „Raudonosios smiltys“ aprašo knygnešių slaptus susiėjimus, atributiką (raudonieji škaplieriai).
Lietuvių literatūrinė kalba, literatūra, palyginus su kitomis Europos tautomis jauna. Tačiau tai buvo tautą solidarizuojanti jėga. Tarpukario Lietuvoje ji buvo imama su pagarba ir sakralumo jausmu. Ar ji būtų taip įaugusi į kaimo gyventojo buitį, jei ne bažnyčios, inteligentų, klajojančių iš vietovės į vietovę šviesuolių amatininkų pastangos? Belieka tik spėlioti.
Skaitmeninės technologijos pakeitė žmonių požiūrį į kultūrą, gyvenimą, vertybes. Nors informacijos srautai tapo globalūs, bet dvasinio gyvenimo akiratis ėmė siaurėti. Skubantis žmogus su vartotojo psichologija ėmė rinktis tai, kas lengva, smagu, vizualu. Diskusijose imta svarstyti, ar knygai neatėjo laikas keliauti į kultūros istorijos paraštes.
Po diskusijų sekė veikla – siaurėjo bibliotekų tinklas, nutarta, kad periodiniai leidiniai, knygos nereikalingi kaime. Jaunoji karta, vežama šviestis geltonu autobusiuku turi ribotas prieigas prie profesionaliosios kultūros, knygos. Ji įrėminta į autobuso grafiko rėmus.
Lietuvoje įkurta Raigardo bendruomenės biblioteka. Tai bene pirma pavasario kregždutė, rodanti, kad žmonės vėl atsigręžia į knygą. Reikia tikėtis, kad tas pavyzdys patrauks ir kitas bendruomenes. Belieka tikėtis,kad knyga ims turtinti mūsų kalbą, o poezija prabils tautos dainose.