Eimantas Budrys: „Vis dažniau suprantu, kad pasaulis tikrai platus ir labai mažai pažintas“.

Gyvendami kosmopolitiniame pasaulyje neišvengiamai susiduriame su įvairių tautų, rasių, religijų žmonėmis. Vieni linkę smerkti tai, kas nepažinta, kas stebina išskirtinumu ir atrodo nepriimtina, kiti kaip tik dega noru pažinti skirtingas kultūras ir plėsti savo akiratį. Plečiantis keliavimo, studijų svetur galimybėms pastebime, jog Lietuva savo kultūra, gamta bei istorija pradeda traukti vis daugiau užsienio šalių tautiečių, o ir patys lietuviai darosi daug pasaulietiškesni. Jaunimas geria į save naujoves lyg gurkšnius gryno oro, matydami, jog pamažu kinta ir formuojasi jų požiūris ir pasaulio suvokimas, jie bando daryti įtaką ir aplinkiniams. Ir ne veltui sakoma, jog jaunimas – tautos ateitis. Ši žingeidi ir visuomet stebinti pasaulį atmerktomis akimis visuomenės dalis priverčia neatsilikti ir brandesnius. Nepaisant to, sutiksime, jog tolerancijos pasaulyje vis dar stokojama.

Šią problemą pasaulyje įžvelgia ir Eimantas Budrys – Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos abiturientas, verdantis meile renginių organizavimui, išbandantis kulinarinius triukus virtuvėje, neįsivaizduojantis dienos be sporto ir šokių. Šiandien Eimantas dalinasi savo patirtimi kuriant projektą „Sockccess“, kuriuo būtent ir skatina bei skleidžia toleranciją pasaulyje, spausdamas rankas bei šnekučiuodamasis su kiekvienos pasaulio valstybės piliečiu, dėvėdamas vis išskirtinesnę porą spalvotų kojinių.

Trumpai papasakokite apie savo projektą. Kaip ir kada kilo šis sumanymas?

Projekto idėja gimė, kai praeitą liepą buvau Prancūzijoje, Taizé piligrimų kelionės miestelyje. Be perstojo keliavau beveik pusantro mėnesio, t.y. „gyvenau iš lagamino“. Verta paminėti, kad Taizé kaimelyje tuo metu lankėsi virš 2500 žmonių iš daugiau nei 60 skirtingų pasaulio šalių. Šiame religijomis, rasėmis bei pažiūromis margame kontingente, kuriame visi jautėmės priimti, artimi bei atviri, buvo lemta gimti šiai idėjai. Norėjau surasti būdą įdarbinti savo kojinių kolekciją ir žengti bent smulkų žingsnį link tolerantiškesnio pasaulio. Lankantis Taizé, didžiąją dienos dalį praleisdavau „Tylos miške“, kuriame nė vienas žmogus nevaikšto garsiai, nekalba. Visa, ką galima girdėti – tai paukščiai, upelio čiurlenimas, vėjas. Šioje vietoje aš turėjau puikią galimybę pailsėti nuo žmonių, apmąstyti dalykus, labai daug rašiau. Būtent „Tylos miške“ aš ir atradau savo idėjos „sockccess“ pradžią.

Koks buvo jūsų projekto idėjos tikslas ir lūkesčiai?

Pagrindinis iniciatyvos tikslas – pradėti bei skatinti pokalbį tarp skirtingų tautybių, religijų, rasių, požiūrių bei seksualinių pažiūrų žmonių ir reprezentuoti Lietuvą kaip tolerantišką bei atvirą šalį tarptautiniame kontekste. Itin mėgstu frazę: “Bijome to, ko nežinome”, tad savo projektu ir stengiuosi išsklaidyti stereotipus apie tam tikras šalis, jose gyvenančius žmones bei suprasti kitų perspektyvas ir perteikti tą supratimą savo auditorijai.

Konkrečiau lūkesčius formuoti bus lengviau baigus mokyklą, nes tada skirsiu daugiau laiko tiek sklaidai, tiek pačiam turiniui, tiek komandos plėtimui ir pamatysiu pilną veiklos potencialą. Dabar matau kelias galimybes: sockccess galėtų tapti socialiai atsakingu kojinių prekiniu ženklu su misiją įrodančia istorija, galėtų tapti organizacija skiriančia finansinę paramą tolerancijos integracijai į švietimą, į tarptautinius jaunimo mainus. Lūkesčiai galbūt ir nemaži, bet būtent šiuo metu tai yra bent smulkus žingsnis kovoje su tolerancijos stokos problema.

Kodėl būtent rankų paspaudimai ir spalvotos kojinės? Ką tai reiškia jums?

Kaip daugelis žinome, rankų paspaudimas atsirado dar viduramžiais, kai žmogus norėjo parodyti sutiktam žmogui, kad neturi ginklo rankoje ir ateina su taika, to pačio tikėdamasis iš jo. Rankų paspaudimas mano gyvenime bei šiame projekte – tai tolerancijos, pagarbos ir lygybės ženklas. Kaip ir minėjau, projekto pradžioje kojinės buvo pagrindinis objektas, kuriam norėjau suteikti pridėtinės vertės, tačiau dabar tai liko tik dalelė, prieskonis manęs tame projekte, kuris suteikia daugiau spalvų, pritraukia žmonių, kurie žavisi spalvotomis kojinėmis, bei padaro projektą išskirtiniu.

Su kokiomis kliūtimis ar užduotimis susiduriate vykdydamas projektą?

Tikriausiai paprasčiausia kliūtis – žmonių paieška. Ne paslaptis, kad mokslais užkrautu metu mažiau keliauju, tad tenka ieškoti svečių iš užsienio valstybių čia, Lietuvoje. Kadangi su kiekvienu žmogumi, kurį sutinku šiame projekte, praleidžiu bent 1-2 valandas, diskutuodamas apie šalių panašumus bei skirtumus, pačio žmogaus patirtis, gatvėje ieškoti savų laisvo laiko turinčių žmonių būtų kiek naivu, tad paieškoms pasitelkiu pažįstamų socialinius ratus. Tokiu būdu žmogui lengviau planuotis laiką, jis jaučiasi jaukiau nei užkalbintas gatvėje, o man lengviau planuoti klausimus, pasidomėti šalimi iš anksto. Ieškant žmonių šiuo būdu, susiduriu su ribotumo problema – vieną dieną mano pažįstamų ratai visiškai išsems savo tarptautinių draugų sąrašą, todėl noriu projektą užauginti iki to, kad žmonės iš užsienio valstybių patys būtų suinteresuoti jame dalyvauti.

Kurios šalies atstovą patiko kalbinti labiausiai ir kodėl?

Tikriausiai didžiausią įspūdį paliko vienas iš paskutinių projekto susitikimų – vyrukas iš Turkijos. Apsidžiaugiau radęs dar vieną pažintį iš Mykolo Romerio universiteto Erasmus bendruomenės ir nieko nelaukęs su juo susitikau. Susitikę mes abu supratome, kad Vilnių šis charizmatiškas vyriškis, gyvenantis jame 7 metus, pažįsta geriau nei aš. Nors šis pokalbis ir nesuteikė labai daug žinių apie Turkijos dabartinę situaciją, tačiau padėjo suprasti, kaip, kitataučio akimis, per pastaruosius metus keitėsi Lietuva.

Kaip pasikeitė jūsų požiūris, mintys pradėjus vykdyti projektą?

Požiūris pasikeitė pakankamai kardinaliai. Vis dažniau suprantu, kad pasaulis tikrai platus ir labai mažai pažintas. Suprantu, kiek daug teks pajausti ir pažinti, norint išties suprasti kitas kultūras. Projekte orientuojuosi į užsienio šalies gyventojus, ne žvaigždes, ne žinomus žmones, tačiau tai tik dar kartą primena, kiek daug unikalumo turi kiekvienas kasdienybėje sutinkamas žmogus, kai išdrįsti su juo pabendrauti.

Socialiniuose tinkluose atsiranda vis daugiau įvairių, panašaus stiliaus visuomeninių ir socialinių projektų. Kas, jūsų manymu, skatina jaunimą užsiimti tokia visuomeniška veikla ir tai vykdyti būtent socialiniuose tinkluose?

Manau, kad šį socialinių ir visuomeninių judėjimų antplūdį diktuoja dvi žmonių grupės: žmonės, kurie nepatenkinti dabartine visuomenės santvarka, kurie tiki savo idėjos potencialu ir tikisi šviesesnio rytojaus, o socialine medija pasinaudoja tik kaip galingu įrankiu didesnei auditorijai pasiekti ir žmonės, kurie nori atrodyti visuomeniški ir socialiai atsakingi tik dėl to, kad tai jiems atneša naudą kitose profesinėse ar gyvenimo srityse.

Ką patartumėte jaunam žmogui, kuris nori išbandyti savo jėgas, plūsta idėjomis, tačiau nedrįsta eiti į viešumą?

Nežinau, ar pats esu labai drąsus lįsti į viešumą, bet nuolat sau kartoju, kad gyvenime niekada taip minkštai nebekrisiu aukštai šokęs kaip dabar, paauglystėje. Turiu omenyje tiek stiprų tėvų užnugarį, tiek gyvenimo stabilumą. Visiškai nutrūktgalviškas šuolis tada, kai jau ant nugaros užsikrausi paskolas, įsipareigojimus, vaikus bei kitas suaugusiųjų pasaulio smagybes, tikriausiai, atsilieps daug skaudžiau nei neatsiperkantis pirmųjų santaupų investavimas ar kvailokas išsišokimas renginio metu jaunomis dienomis. Verta pridurti ir įpročių faktorių – kuo daugiau darysi jaunystėje, tuo lengviau bus prisiversti judėti tokiu pat greičiu vėliau gyvenime.

Esate abiturientas, ką planuojate veikti po mokslų?

Slidus klausimas, deja, šis sprendimas labiausiai priklauso nuo valstybinių brandos egzaminų balų. Aplikacijos UK, Danijoje ir Olandijoje jau įvertintos, reikalavimai aiškūs, prošvaistės šviesios, vienas universitetas jau laukia atviromis durimis, tačiau ką veikti liko ir čia, Lietuvoje. Turiu bent pusmečio konkretų veiklos planą Lietuvoje: nuo trijų darbo praktikų mane traukiančiose srityse (renginių organizavimas, komunikacija ir kulinarija), iki meninės saviraiškos išbandymų ir vairavimo kursų. Studijose matau prasmės ir vertės, tačiau kol yra idėjų, energijos ir galimybių, noriu išnaudoti pilną potencialą, nes tikriausiai negalėčiau 100% atiduoti savęs akademinei sričiai, darbo praktikoms ir užklasinei veiklai tuo pat metu, o mėtymasis tarp daugelio skirtingų veiklų dar niekam nepadėjo.

Pasidalinsite artimiausiais projekto planais ir naujais iššūkiais?

Per vasarą noriu sukurti renginį, kuriame apjungtume diskusijas su mainų programomis išvykusiais svetur bei atvykusiais į Lietuvą jaunuoliais, skirtume daug dėmesio mainų, studijų užsienyje temai, Lietuvos įvaizdžiui užsienio vandenyse aptarti. Renginyje įterptume ir muzikinių intarpų bei galimybių jaunimui užmegzti naujas pažintis ir ryšius. Artimuose planuose nusimato daugiau bendrų projektų su Lietuvos kūrėjais bei komandos plėtimas. Mąstau apie reklaminius sprendimus, net kyla minčių apie projekto atributiką.

Savo draugų rate turi užsieniečių gyvenančių Lietuvoje? Matai galimybių, kaip galėtume padėti vieni kitiems augti? Susisiek su @sockccess Instagrame ir prisidėk prie tolerancijos plėtros ir skirtingų kultūrų pažinimo!