Žmonijos istorija įrašė į kronikas daug nusikaltimų prieš žmoniją – tai karai, tautų genocidas, koncentracijos stovyklos, tremtys į negyvenamas ar menkai apgyventas vietoves, kur žmogui beveik neįmanoma išgyventi.
Ar įmanoma nuo sukuriamų žmogaus naikinimo sistemų apsisaugoti, apsiginti, kad jos vėl neiškiltų iš masinės beprotybės gelmių? Istorija dar nepasakė – taip.
Tol, kol yra grėsmių, jog ydingai suprantamas vienos tautos ar valstybės pranašumas prieš kitas, gali virsti skaudžiais ir neprognozuojamais veiksmais – šalių visuomenės turi būti budrios. Neleisti pasukti tautų likimą pražūtingu keliu gali tik atmintis ir tiesa. Tik atgaila nuplauna gėdingus istorijos puslapius.
Lietuvos istorijoje šiurpia žyme ir skaudžia žaizda per amžius liks Sibiro tremtis. 1941 m. birželio keturioliktąją prasidėjo viena didžiausių tautos tragedijų. Vienur gilų vidurnaktį, kitur, auštant vasaros rytui, miestų, gatvėse ir gatvelėse, gražiai sutvarkytuose vienkiemiuose pasirodė trėmimo brigados.
Gyvuliniuose vagonose šviesiausios Lietuvos asmenybės pradėjo tremties kančios kelius. Pagal lietuvių papročius žmogus tikisi amžinosios ramybės vietą rasti gimtojoje žemėje. Deja, daugybė tremtinių amžiams liko svetimoje žemėje, artimųjų neapraudoti. Jų kapelių negali aplankyti giminės, kaimynai, vaikystės draugai.
Todėl natūralus rūpestis ir noras žinoti, kaip ten toli nuo Tėvynės žmonės palaidoti, ar negraužia jų kaulelių žvėrys, ar primena apie juos kryželis ant kapo, ar neišbluko užrašas. Todėl ir rengiamos ekspedicijos į tremties vietas.
Pilietinis, ne politinis, humaniškas jaunimo judėjimas „Misija Sibiras“ surengė 16 ekspedicijų pagal lietuvių papročius pagerbti mirusiuosius tremtyje. Buvo rengiama 17- oji ekspedicija. Ji labai svarbi, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Tačiau tautos genocido aukoms palinkėti ilsėtis ramybėje, sukalbėti maldos prie kapo, atrodo, nebus leista.
2018m. liepos 17-ą – rugpjūčio 1 – ą dieną planuojamos ekspedicijos neįsileidimo į Rusijos teritoriją motyvai – atseit, Lietuvoje daromos kliūtys sovietinių karių kapų ir monumentų tvarkymui.
„Lietuvos užsienio reikalų ministerija apgailestauja dėl Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje pareiškimo, kuriuo užkertamas kelias 17-ajai jaunimo ekspedicijos „Misija Sibiras“ kelionei į lietuvių tremtinių palaidojimo vietas Rusijoje, turėjusiai vykti liepos 17-rugpjūčio 1 dienomis.
Ministerijos nuomone, šis demaršas yra ne kas kita kaip bandymas daryti spaudimą Lietuvos vidaus sprendimų priėmimo procesui bei priversti sudaryti tarpvyriausybinę sutartį, neatitinkančią Lietuvos nacionalinių interesų“, – rašoma pranešime spaudai.
Ambicijos, noras keisti istoriją sau palankesne linkme išjudina iš amžinojo atilsio net mirusiuosius…
Kodėl, vadovaujantis keista logika, manoma, kad labai teisinga neleisti tvarkyti tremtinių kapų? Tai rodytų labai pavojingą požiūrį į aukas. Ar dvelkia čia kokia nors atgaila, kad niekuo dėti žmonės buvo išplėšti iš normalaus gyvenimo, daugybė jų žuvo ar pasiligojo, iš jų atimtos svajonės, sutrypta žmogiškoji laimė? Tačiau, jei nėra atgailos, ar nemanoma, kad tokie dalykai toleruotini?
Nutilo karo patrankos, praeitin nuėjo okupacija. Istorinių kataklizmų aukoms reikia atilsio. Nereikėtų į ambicijų karus velti mirusiųjų. Tegu jie ilsisi ramybėje, tegu iš dvasių buveinės mato, kad jie neužmiršti, jog jų kapeliai lankomi ir tvarkomi.