Lietuvoje 1920–1940 m. buvo laikomasi politikos mažinti bedarbių skaičių. Toks buvo Tautininkų sąjungos siekis. Buvo manoma, kad didelio bedarbių skaičiaus būti negali, nes nėra stambių pramonės įmonių. Iki 1926 m. požiūris buvo kitoks: tada darbininkais buvo laikomi ir ūkininkai, turintys iki 10 ha žemės, ir 2 ha žemės turintys miestiečiai.
1923 m. duomenimis, Panevėžyje dirbo 684 darbininkai: jų tarpe buvo 520 nekvalifikuotų ir 164 kvalifikuoti asmenys. Mieste veikė apie 30 pramonės įmonių: 4 malūnai, S. Montvilo spirito fabrikas, alaus darykla, 3 lentpjūvės ir medžio dirbtuvės, 2 žemės ūkio padargų taisymo, 2 odos, 2 saldainių, mėsos konservų, 2 virvių, 2 plytų, molio ir cemento, 6 kitos smulkios dirbtuvės, 2 spaustuvės, elektros stotis. Miesto įmonės tuo metu prekiavo tik Lietuvos viduje. Kiti miestiečiai vertėsi savo veikla arba visai neturėjo darbo (1924 m. buvo 400, 1926 m. – 484 bedarbiai).
Panevėžio miesto taryba, paruošusi atitinkamą medžiagą, nutarė deleguoti T. Chodakauską, Č. Petraškevičių ir V. Kličmaną į Ministrų kabinetą, kad suteiktų pašalpą viešiesiems darbams organizuoti. Tuojau pradėta bedarbių registracija, ir miesto valdyba įsteigė Darbo biržą. 1925 m. Ministrų kabinetas Panevėžio miesto valdybai suteikė 65 tūkst. litų kreditą minėtai problemai spręsti.
1926 m. Lietuvos visuomenės ir politikos dienraštis „Lietuva“ rašė apie bedarbius Panevėžyje. Spaudos duomenimis, bedarbis už viešuosius darbus gaudavo 6 Lt per dieną. Vietos valdžia sumažino išmoką iki 5 Lt. Panevėžio bedarbiai nusausino Slobodką, sutvarkė Nevėžio, taip pat Šiaulių ir Radviliškio gatves, ruošė smėlį, žvyrą ir akmenis būsimam tiltui per Nevėžį. Buvo ir problemų: kai kurie vengė darbo ir užsiėmė pypkiavimu ir plepalais. Jie net bandė prieš darbo prižiūrėtojus naudoti smurtą. Ministrų kabinetas viešųjų darbų programai mieste tais metais skyrė 35 tūkst. Lt ir dar davė 10000 Lt pašalpą. Buvo nustatyta 8 valandų darbo diena. Darbą gaudavo tik tie, kurie mieste išgyveno ne mažiau, kaip 6 mėnesius. Miesto valdžia neturėjo pinigų viešiesiems darbams apmokėti. Tam pasitarnavo vyriausybės skirta pašalpa. Gavus lėšų, planuoti darbai visai savaitei. Bedarbiai, suskirstyti į 2 grupes, dirbdavo po 3 dienas per savaitę. Vėliau buvo suskirstyti į 3 kategorijas. Pirmojoje kategorijoje tie, kurių šeimą sudarė 4 ir daugiau asmenų. Antrajai kategorijai priskirti bedarbiai, kurių šeimos mažesnės, 2–3 asmenys. Trečiajai kategorijai priklausė viengungiai. Jie dažniausiai negaudavo jokio darbo. Bedarbių skaičius dažnai pasiekdavo 600. Žiemos metu buvo siūlomi miško darbai, jie būdavo gana sunkūs ir sudėtingi. Kiti bedarbiai kartais talkininkaudavo ūkininkams.
1934 m. duomenimis, mieste buvo 700–800 bedarbių, iš jų 150 žmonių dirbo miško darbus, per dieną gaudavo 3 Lt. Ketvirtajame dešimtmetyje bedarbiai tiesino Nevėžio upės vagą, dalis skaldė akmenis. 1934 m. notaras A. Moigis bedarbiams šelpti paaukojo 100 Lt.
1935 m. buvo numatyta visus bedarbius įdarbinti. Ramygalos plento darbams planuota 60, miškų darbams – 200 darbininkų, apie 100 gatvėms grįsti. Buvo siekiama, kad visi gautų darbo ir aprūpintų savo šeimas.
„Panevėžio garsas“ 1936 m. kovo 1 d. rašė: „Gatvėse stoviniuoja vyrai su kirviais ir pjūklais ir laukia bet kokio darbo už kelis centus. Moterys už niekus dirba patį nešvariausią darbą pas miesto žydus“. Kitais spaudos duomenis, 1936 m. Panevėžyje bedarbiai net nebuvo registruojami, nes visi galėjo gauti darbo tiesiant Ramygalos plentą. Ten jau darbavosi 280 žmonių, o galėjo būti ir daugiau. 1937 m. mieste buvo 813, o 1939 m. – 839 bedarbiai. 1937 m. sausio 7 d. „Lietuvos aidas“ rašė apie gražų bedarbių poelgį: A. Jakšto prospekte žemę lyginant susižeidusio K. Grimalausko žmonai bendradarbiai paaukojo keliolika litų. 1938 m. duomenimis, mieste buvo 1105 bedarbiai, jų tarpe – 54 moterys. Iš jų darbo gavo 611 vyrų ir 7 moterys (dauguma tiesino Nevėžio upės vagą), o likusieji 507 laukė darbo. Pirmojoje kategorijoje buvo 204 vyrai ir 5 moterys, antrojoje – 198 vyrai ir 25 moterys, trečiojoje – 58 vyrai ir 17 moterų. 1939 m. bedarbiai dirbdavo tik 3 dienas ir gaudavo 3 litus per dieną. Tuo metu, kad patektum į bedarbių kategoriją, mieste reikėjo išgyventi 3 metus.
Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas