Vasara neskuba išeiti. Tačiau moksleivių nerūpestingos dienos tuoj, tuoj pralėks. Miestų, miestelių, gyvenviečių gatvės, keliukai sumarguos kardelių, jurginų, astrų žiedais rugsėjo pirmosios puokštėse. Mokinius į mokyklas pakvies vėl atgijęs skambutis.
Sugrįžta metas, kai mokiniai ne tik mokydamiesi sieks teorinių žinių, bet ir bręs įveikdami savo silpnybes, sunkumus, mokydamiesi bendrauti. Žinoma, patirs ir sunkumų, konfliktų, bet tai grūdina charakterį. Margi tie mokykliniai metai, tačiau žmonės juos visą gyvenimą prisimena su nostalgija. Mokytojai per savo darbo metus patirdami stresą po streso dėl mokinių nedrausmingumo, nedėkingumo, neatsakingo elgesio su liūdesiu atsisveikina su mokykla, o atsisveikinę su ja kiekvieną Mokslo žinių dieną ilgisi mokyklos, jos trukšmo, ir neklaužadų, ir gražius sielos daigus puoselėjančių mokinių.
Kokie bus šie mokslo metai? Gal jie atneš daugiau darnos mokytojų komandoms. Norėtųsi palinkėti mokytojui daugiau pasitikėjimo, erdvės iniciatyvoms, pagarbos, nepatirti selektyvaus vadovavimo, negarbingų kontrolės metodų, pseudo moksliškumo. Tiek vadybos grandis, tiek mokytojai, norėtųsi, kad vieningai siektų įgyvendinti tai, kas geriausia vaikams.
Būtų puiku, kad mokykla puoselėtų tokias vertybes, kaip kuklumas, atjauta, stropumas, draugystė. Mokyklinė draugystė pati nuostabiausia patirtis gyvenime, bet ją stelbia tuštybė, noras pasipuikuoti. Galima nustebinti ir sužavėti bendraamžius vartotojiškomis vertybėmis, bet tada nuskursta siela, jaunas žmogus praranda draugystės dovaną.
Norėtųsi palinkėti vyresniųjų klasių mokiniams principingumo ir jaunatviško ryžto – ištarti ne į mokyklą besiskverbiančioms suaugusiųjų pasaulio ydoms : patyčioms, patikavimui dovanėlėmis, neužtarnautų privilegijų plitimui
Tegu mokykla tampa ta ideali šalis, pagal kurios modelį norėtųsi kurti gerovės visuomenę. Sėkmingų ir gražių mokslo metų.